R. Valatka: Atsirado galimybė parašyti knygą

„Tai ne istorinė knyga, ne kelionių gidas po Lenkiją, o knyga apie žmones", - pristato savo knygą „Jogailos akmuo Lenkija" bibliotekoje žurnalistas, publicistas, signataras Rimvydas Valatka, bandymas kitą šalį parodyti per žmones, ieškodamas panašumų su mumis.

Lenkai, anot autoriaus, yra tokie pat kaip mes, net mūsų maistas ir apranga panašūs.

Idėja rašyti knygą apie lenkus ir jų šalį autoriui kilo po daugybės žurnalistinių kelionių į Lenkiją, susitikimų su lenkų intelektualais, politikais, verslininkais. „Ta šalis darėsi vis įdomesnė ir įdomesnė",- prisipažįsta žurnalistas. Medžiagos buvo tiek daug, bet ne visus sumanymus pavyko įgyvendinti.  Planavau pasikalbėti su įvairių profesijų ir kalibrų žmonėmis: rašytoju, generolu, vyskupu, kepėju, prezidentu, verslininku, aktoriumi, režisieriumi, kunigaikščiu, darbininku, ūkininku. Iš kiekvienos srities norėjau paimti po žmogų ir per jį parodyti Lenkiją,- ne viskas pavyko. Nepavyko prisibrauti iki prezidento Bronislawo Komorowskio, o jis labai raktinė figūra. Lietuvos grafas, „Solidarumo" dalyvis, istorikas".

Atskirus knygos skyrius autorius jungia prisiminimais iš vaikystės. „Aš, mažas žemaitis, namą vadindavau „budynku", tapetus – „abieciais", o lempą su gaubtu – „abažūru", tik laikui bėgant supratau, kad tai ne žemaitiški, o lenkiški žodžiai, ir jų žemaičių tarmėje – gausybė. Tad ir knygą pradedu bandydamas prisiminti tuos savo vaikystės žodžius. Taip ir ėjau per visą savo gyvenimą, kuris atgaivino labai  įdomių prisiminimų",- prisimena R. Valatka. Vienas laiko blyksnių taip ir vadinasi: „Kodėl aš mylių generolą Wojtiechą Jaruzelskį?", kuris išgelbėjo žurnalistą nuo okupanto Lenkijoje likimo.

O dėl provokuojančio pavadinimo autorius taip pat daug galvojo. Pasak žurnalisto, Jogaila buvo didis valdovas. Drauge su Vytautu jie buvo didžiausios  XV a. pr. Europos politinės figūros.  „Galvojau apie  pavadinimą, kuris turėjo būti ne „Jogailos akmuo Lenkija", o „Jogailos prakeiksmas Lenkija". Tačiau mane įtikino, kad „prakeiksmas" lenkams, 400 metų senesniems katalikams už mus, skamba daug baisiau nei lietuviams. Ir galvodamas apie tai, kad knyga gali būti verčiama ir į lenkų kalbą, pavadinime prakeiksmą pakeičiau į akmenį, nes ir akmuo turi panašią prasmę – akmuo po kaklu. Tai yra mano santykis su istorija, su Lietuva, su Lenkija ir su tais dalykais, kuriuos Lietuvos istorikai  jau seniai yra sustatę į vietas, o tuo tarpu mes, lietuviai, dažnai į Jogailą ir Lenkiją žiūrime kaip į kokius evenkus ar Polinezijos kanibalus". Žurnalistas sako, jog Jogaila ir Vytautas yra to paties medžio dvi stiprios šakos, kurios viena kitą laiko. Jie savo rankose laikė pusę savo meto, t. y. XV amžiaus pirmos pusės, pasaulio. Radvilų versijoje Jogaila jau buvo kažkiek prakeiktas XVI, prieš Liublino uniją, o akmuo ateina XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje jau su Lietuvos Respublikos kūrėjais. „Man Jogaila yra vienas išmintingiausių mūsų valdovų, o Lenkija, išskyrus porą XX a. dešimtmečių, yra, buvo ir bus artimiausia ir draugiškiausia Lietuvai valstybė", - tikina knygos autorius.

Šią knygą turėtų skaityti tie, kuriems įdomu, kaip ir kuo gyvena mūsų kaimynė, kodėl jiems patinka mūsų sostinė Vilnius, koks jų požiūris į Lietuvos ir Lenkijos santykius, kaip jaučiasi lenkas gyvendamas Lietuvoje, o lietuvis Lenkijoje, ar koks drabužis būtinai turi būti moters lenkės spintoje.

Dainora Narkūnienė