Etno metai bibliotekoje su pačiais geriausiais

2015 metai paskelbti  Etnografinių regionų metais, kurių tikslas telkti visus Lietuvos etnografinius regionus, įvairiapusiškai atskleisti jų savitą kultūrą bei akcentuoti palikimo išsaugojimą, jo savasties pripažinimą.

Biblioteka, minėdama šiuos  metus, kvietė savo skaitytojus į renginių ciklą su pačiais uoliaisiais etnokultūrinių regionų  tradicijų saugotojais.

Kovo mėnesį į etnokultūros edukacinę popietę jaunimui „Bičių korys" kvietė kultūrologė Sigutė Mudinienė ir folkloro ansamblis „Čiulbutė".  Popietės metu moksleiviai dalyvavo viktorinoje: tikrino bei gilino žinias, ką žino apie bites, medų, bitininkystę. Ansamblis jaunimą išjudino dainomis ir žaidimais. „Džiaugiuosi, kad turėjome progą išgirsti visų Lietuvos etnografinių regionų dainų, pasigrožėti lietuvių liaudies šokiais",- džiaugėsi mokytoja kartu su vaikais.

Pavakarojimas su Rokiškio folkloro ansambliu „Gastauta" (vadovai  Nida Lungienė ir Giedrius Viduolis) džiugino dalyvių širdis Aukštaitijos regiono dainomis, rateliais, sutartinėmis, instrumentine muzika. Kaip patys muzikantai sako, daug dėmesio skiria senojo klodo palikimui – sutartinėms, kurias ansambliečiai gieda, šoka, skudučiuoja, pučia ragais, skambina 5 – styginėmis kanklėmis.  Ansamblio tikslas – propaguoti aukštaičių folklorą (ypač sutartinių atlikimą), išlaikyti autentiškumą bei aiškiai išskirti ir aiškinti šiuolaikinius folkloro atlikimo būdus.

Nuo dainų prie rimtų temų vedė fizikas, etnologas prof. dr. Libertas Klimka kalbėdamas apie tai, kuo įdomi Lietuva: gimtoji kalba, istorinė atmintis, tautiniai papročiai ir tradicijos. Profesorius, didžiuodamasis Lietuvos tautiškumu, sako, jog mūsų kalba - viena archajiškiausių indoeuropietiškų kalbų – sudaro trys milijonai šaknų, tik gaila, kad jaunimas vartoja tik 300 žodžių, iš jų trečdalį sudaro keiksmažodžiai ir tarptautiniai žodžiai, o skurstant kalbai, skursta ir mąstymas. Kalbėdamas apie istorinę atmintį, L. Klimka priminė pačius garsiausius istorinius mūšius, kuriuose sprendėsi Lietuvos kaip valstybės išlikimo klausimas. Apibūdindamas išaukštino visų etnografinių regionų ypatumus bei jų unikalumą, būdingus tik tam Lietuvos kampeliui: žemaičių žvėrių kaukės – totemai, medžio raižiniai, dzūkų archajiški papročiai, dainos, kaimai, aukštaičių verpstės, kryždirbystė, sutartinės, suvalkiečių darbštumas, išgelbėtos nuo išnykimo kanklės, vilniečių verbos ir Kaziuko mugė. Anot profesoriaus, tautiškumą sudaro trys pagrindiniai dalykai – gimtoji kalba, istorinė atmintis, tautos papročių žinojimas, kurį privalome saugoti, puoselėti, perduoti vaikams ir anūkams.

Baigiant etnografinių metų ratą, vyko vakaras „Augalų šaknys jūsų stiprybei" su žolininku, arbatinės „Arbatos magija" Anykščiuose įkūrėju Ramūnu Daugelavičiumi, kuris siūlė ragauti įvairius žolelių mišinius kraujui valyti, gerti lietuvišką kiaulpienių, morkų, cikorijų šaknų kavą, suprasti vaistažolių panaudojimo galimybes sriuboms, salotoms, troškiniams, salotoms ir padažams. „Visos ligos nuo nervų, o didžiausias gydytojas yra gamta: ilgai klausantis, žiūrint, kvėpuojant, stebint – tai gilus poveikis sveikatai, o arbatos gėrimo ceremonija yra kažkas tokio tobulo atverti visa tai – sustoti",- dalinosi senolių išmintimi anykštėnas.

Pamiršti kelią į vaistinę bei rūpintis savo sveikata ragino vienas garsiausių Lietuvos bitininkų, sodininkas dr. Algirdas Amšiejus. „Bites ganau, jau kone 40 metų ir šiandien kalbėsim apie medų ir jo produktus",- sakė bitininkas  etnografinių regionų metams skirtame vakare „Ramu, kai dūzgia bitės". Bitininkystė yra viena seniausių verslų, amatų Lietuvoje, atsiradusi IX a, kai dar žmonės medaus ieškojo medžių drevėse. „O lietuviškas medus – pats švariausias ir geriausias pasaulyje, nes gamta Lietuvoje švari,- giria mūsų medų A. Amšiejus, - todėl daug lietuviško medaus parduodama užsienyje". Anot bitininko, lietuviai mažai sunaudoja medaus, o vartoti reikėtų vietoj cukraus. Žmonės ne tik galėjo be galo  klausyti patarimų, šmaikščių istorijų, bet ir ragauti bičių pienelio, duonelės, žiedadulkių. Vadino bitininkas Advento laikotarpiu užsidegti ir vaško žvakę, kuri sukuria ypatingą aurą.

Biblioteka, skatindama domėtis lietuvių etnokultūra, kvietė klausytis skirtingų etnografinių sričių melodijų, prisiminti papročius bei tradicijas, saugoti kalbą ir sveikatą, nepamiršti savo šaknų.