Interviu su V. Kochanskyte

...kai mes skendėjam grožyje, mes esame Dievo glėbyje, Dievuje, išsivaizduojate? Ilgametė Kauno dramos teatro aktorė, literatūrinių vakarų pradininkė Virginija Kochanskytė, atvyko į Utenos biblioteką su programa „Metų šviesoje", skirta klasikui K. Donelaičiui.

Kartu su dainininku Liudu Mikalausku ir muzikantu Valdu Andriuškevičiumi leido ir uteniškiams pakeliauti poeto gyvenimo ir kūrybos keliu. Po renginio, pilna džiugių emocijų ir geros nuotaikos, aktorė sutiko pakalbėti apie savo poetinius darbus, nuveiktus ir būsimus, teatrą, kūrybines idėjas, gyvenimo džiaugsmą.

Kaip jaučiatės po šiandienos renginio?

Mes pilni džiugių jausmų. Publika buvo nuostabi: norėjosi šmaikštauti, ji atpalaidavo, nuėmė įtampą, buvo smagu atvirauti, dalintis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog K. Donelaitis nuobodus, bet kaip jis galėjo parašyti tokį smagų kūrinį kaip „Metai", kuriame tiek daug pokštų, juokų. Ir jei jis nebūtų pats to patyręs, juokęsis, tai mes neturėtume tokių nuostabių „Metų". Manau, mokykloj mes esame dar per jauni suprasti, todėl ir jį priimam kaip sunkų ir neįdomų. Labai džiaugiuosi su savo kolegomis, Liudu Mikalausku ir Valdu Andriuškevičiumi, kad buvo tie jubiliejiniai metai ir sugalvojom bei pasiryžom daryti šią programą. Mūsų uždavinys ir buvo – priartinti, atskleisti K. Donelaitį, papasakoti apie jį ir tą laiką, kada jis gyveno, o „Metai" atlieptų tiek, kiek jie ir atliepia žmogaus gyvenimui: pavasaris – gimimas - gandrai parskrenda, vaikai įkrentą į lopšius, vasara – augimas, ruduo – branda – vestuvės, žiema – išėjimas, atsisveikinimas. Norėjosi atspindėti tą laiką per kostiumus, choreografiją, dainas, muziką. Publika būna nustebinta, o mes patys įsimylėjom šią programą. Pakviesdami mus, padovanojote didelį džiaugsmą.

Kaip jūs išgyvenate metų laikus? Ar priklauso jūsų mintys, idėjos, darbai nuo metų laikų?

Galbūt kažkiek... Ruduo, žiema, pavasaris mus, šiauriečius, kada nedaug būname lauke, sutelkia ne tik į patalpos, bet ir savo vidų. Vasarą gaudai saulę, šilumą, nustumi nuo savęs darbus, imi pasimėgavimą su gamta, - tai natūralu, o paskui vėl sukasi ratas iš naujo...

Šiandieninį žmogų darbai tiek įsuka į darbų verpetą, jog nuolat jaučiame bėgimą, stresą. Jūs taip pat esate visur kviečiami, pilni darbų, idėjų, minčių. Kaip ilsitės?

Žinote, ką aš dabar išmokau? Svarbiausia dabar man – išsimiegoti, jei galiu keltis be žadintuvo, tai leidžiu sau miegoti tiek, kiek noriu – mano energija atsistato per miegą. O minutės po renginio, kada kviečia arbatai, tai tikrai neatsisakau, tada yra mano laikas, kada aš neskubu, o bendrauju. Mane ilsina draugystė, bendravimas, bičiuliavimasis. Nieko nėra nuostabesnio, geresnio ir puikesnio šiam pasauly už artimų sielų bičiulystę.

Jau seniai su literatūriniais vakarais keliaujate po Lietuvą? Ar Jūs esate jų režisierius? Kas padiktuoja idėjas?

Ši programa nėra vieno režisieriaus, visi trys esame lygiaverčiai režisieriai: dainas atsirinko Liudas, su Valdu derino muziką, aš sudėliojau siužetą, scenarijų, dramaturgiją, tekstus, kartu mokėmės šokio. Kartais darau ir viena: mano ir scenarijus, ir režisūra, bet, paprastai, aš labai linkusi kitus įtraukti ir provokuoti darbui. Žinoma, mano monospektakliai – mano vienos nuo pradžių iki galo.

Ar vis dar tęsiasi Jūsų kūrybinis darbas teatre?

Taip. Aš su aktorėmis Valda Bičkute ir Daiva Rudyte susitikau seriale „Pavogta laimė", labai susidraugavom. Ir Valda, kuri yra įsimylėjusi S. Cveigo kūrybą, sugalvojo, jog reikia padaryti programą: trys novelės, trys  meilės istorijos, trys aktorės, kaip trys draugės, pasakoja kiekviena savo istoriją. Režisierius L. Tuminas laimino šią idėją teatro erdvėje. Ir visus metus su šiuo kameriniu spektakliu labai sėkmingai keliaujame po Lietuvą. Pastebėjome, jog žiūrovai pasiilgę aktorinio teatro.

O ką manote apie komercinius teatrus?

Jeigu gero skonio, lygio, tegu būna kuo daugiau ir įvairaus. Jie imdami didelius pinigus už bilietus, gali sau leisti tokią reklamą ir atvilioja publiką. Bet aš manau, kad jiems svarbiausia privilioti,  duoda mažai -  žiūrovai gręžiasi nuo jų. Jei imi, reikia duoti: emocijas, informaciją, gūsį meninės raiškos, kad žiūrovas nuolat norėtų sugrįžti.

Pristatykite ir savo naujus projektus.

Šie metai yra ne tik vyskupo A. Baranausko, ne tik kunigaikščio M. K. Oginskio, bet ir genialiems poetams:  H. Radauskui -  105, H. Nagiui 95 – tai yra dvi mano gyvenimo meilės. Aš buvau kažkada padariusi spektaklį „Aukštumų vienatvė", skirtą H. Radauskui ir „Laterna Magica" H. Nagiui. Šiais metais abi programas sujungiau į vieną, pasimalonindama gitaros muzika, kuri dera prie poezijos. Dar du gyvenimo mylimieji: 20 metų meilė tęsia M. K. Čiurlioniui ir jam skirta programa „Geismas gyventi" bei nauja programa „Lėk sakale" su Liudu Mikalausku ir pianiste V. Unguraityte (rudenį išeis kompaktinė plokštelė) ir 10 metų aš per Lietuvą keliauja su M. K. Oginskiui skirta programa „Tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą" drauge su pianiste Š. Čepliauskaite ir dainininke G. Zeicaite. Aš esu laiminga, kad mane atrado bibliotekų žmonės, ir aš atradau kamerines erdves ir, žinoma, ypatingai intelektualią, inteligentišką, estetišką, skoningą, jausmingą publiką – jie kaip tikri dvasios aristokratai nori leisti laiką. Man daugybę kartų yra sustojęs laikas būtent bibliotekų erdvėje, skendi amžinybėje, grožio ilgesy. Tą Dostojevskio frazę žinom visi: „Grožis išgelbės pasaulį". Apaštalas Povilas viename laiške korintiečiams yra pasakęs: „Grožis - tai yra amžinybės atspindys, tai nujautimas Dievo",- tai, kai mes skendėjame grožyje,  mes esame Dievo glėbyje, Dievuje, išsivaizduojate?

Kuo dar be poezijos, teatro gyvena V. Kochanskytė?

Aš dar esu Klaipėdos universiteto, humanitarinių mokslų fakulteto, literatūros katedros docentė, dėstau scenos kalbą. Nepaprastai džiaugiuosi, jog dvi dienas per savaitę aš susitinku su nuostabiais jaunais žmonėmis, - jie yra romantiški, svajokliai – nuostabus gražus jaunimas. Kai būni su jaunimu, Tu turi ateitį, yra rytojus, amžinybė. Mes daug skaitom, ruošiam kompozicijas, stengiamės keliauti pas gimnazistus, bibliotekas, nes jiems svarbu dialogas su publika, viešas kalbėjimas,  erdvių ieškojimas.

Patvirtinkite arba paneikite dainos žodžius: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai – gimiau pačiu laiku..."

Kuo greičiau kiekvienas turi tą suprasti... Gali liūdėti, kad romantizmo ar renesanso laikas buvo nuostabus, bet kas trukdo pernešti į savo laiką? Gali liūdėti, rezignuoti, kad negyvensi rytoj, bet irgi niekas nuo to nesikeis – tai gyvenk dabar, mėgaukis šia diena, brangink kiekvieną akimirką, žmogų, kuris atėjo į Tavo gyvenimą – jie yra Tavo gyvenimo mokytojai.

Ačiū už pokalbį.

Parengė Dainora Narkūnienė