Mums reikia nustoti eiti į Europą - reikia tiesiog būti...

Jau ilgą laiką svarstanti lietuvių tapatybės klausimus, filosofė, kultūros tyrinėtoja dr. Nerija Putinaitė gruodžio 10 d. atvyko ir į Utenos biblioteką pristatyti savo knygą „Trys lietuviškosios Europos. Tauta, Europa, ES dabartinėje tapatybėje".

Kvietė skaitytojus diskusijai „Kas mums, lietuviams, yra svarbiausia? Su kuo mes siejame lietuviškumą? Kas trukdo jaustis visaverčiais europiečiais?"

Kaip įprastai per knygos pristatymą, paklausta, kaip kilo poreikis rašyti knygą ar ką norėjo ja pasakyti, autorė grindė savo atsakymą, jog knygos sumanymas ir buvo pažiūrėti, kaip lietuviškame tautiškume skleidžiasi  europiškumo perspektyvos, kurios yra skirtingos, priklausomai, kaip mes tą Europą suvokiame ir kiek ji mums svarbi. „Žmonės laikosi skirtingo santykio su tauta ir su Europa, todėl ir vykstantys ginčai dėl Europos yra natūralūs", - teigė N. Putinaitė.

Knygoje filosofė, ieškodama atsakymo, kas mums europiškume yra savita ir ką galime sau priskirti kaip tautiškumą, kuris priklauso nuo santykio, kas mes esame, atskleidžia, jog: „Aš aptikau tokias tris europas, kurios yra mums, kaip tautinei bendrijai, skirtingos ir kartu savitos. Pirmiausiai lietuviai save suvokia esančius save tarp rytų ir vakarų, pradedant mūsų tautos valdovu Mindaugu – mes  esame tarsi tarpininkai, negalime atsisakyti nei vieno, nei kito. Kitas labai reikšmingas dalykas - Europos vijimosi momentas mūsų tautiškume - nuolatinis lietuvių „ėjimas" į Europą, vijimasis ar atsilikimas – tai savivoka, kuri patvirtina, kad mes galime būti europiečiais. Dar svarbus etninis tautiškumas – kaip išlikti išskirtine tauta, kuri laikosi ir saugo savo praeitį, tradicijas ir susisieti su Europa, kad nekiltų grėsmė tautiškumui?"

Tai pat atsakydama į klausimą „Kas mes esame? Su kuo siejame tapatybę?", nedvejodama  autorė pabrėžia, jog su kalba. Jau prieš 10 metų buvo apie tai diskutuojama kultūriniuose židiniuose, o dabar jau persikėlė į seimą, pradedant Č. Milošu, kuris save laikė lietuviu, bet kalbėjo lenkiškai, ar dabar žmonės Lietuvoje gyvenantys ir turintys pilietybę, bet lenkišką pavardę, - daug diskutuojam apie lietuvių kalbos gryninimą ir saugojimą nuo svetimybių. Kaip saugoti savo kalbą nuo šiukšlių ir kartu nesustabdyti jos vystymosi? „Aš manau, mūsų tapatybė labai susijusi su kalba," – ne vieną kartą pakartoja tyrinėtoja.

„Perskaitę knygą, nebegalėsite kelti klausimo, ką reiškia man būti lietuviu negalvojant apie Europą – tai, manau, svarbiausias knygos rezultatus, - reziumavo diskusijoje dalyvavęs istorikas Tomas Vaiseta, - tai knyga apie šiuolaikinę Lietuvą. Atpažinimas savęs padeda išsigryninti mąstymą, išsiaiškinti visus tuo prieštaravimus, baimes, prietarus".

 Parengė Dainora Narkūnienė