Klubo VALGAU IR LIEKNĖJU įkūrėja vėl Utenoje

Gruodžio 3 d. bibliotekos konferencijų salėje medikė Alma Mieliauskienė pristatė naują knygą „Valgau ir lieknėju, klubo kalendorius – ką valgyti visus metus ir kiekvieną dieną".

Prieš susitikimą autorė ir klubo „Valgau ir lieknėju" įkūrėja sutiko atsakyti į keletą dažniausiai jai užduodamų klausimų.

Kokia buvo Jūsų lieknėjimo pradžia?

Prieš 30 metų buvau jauna (23 metų), stora, ligota ir nelaiminga, kad niekaip nepavyksta suplonėti. Nevalgiau vakarais, valgiau vien varškę, paskui - vien obuolius, laikiausi visokiausių dietų, kokias tik kas patardavo. Kol laikaisi, svoris krenta, nustojai – grįžta su kaupu. Taip ir ,,ploninausi" kol pasiekiau 112 kg. ribą.

Medikai diagnozavo medžiagų apykaitos sutrikimą ir prognozę gyventi 1 (vieną) mėnesį. Tad neturėjau, kur dingti: norėjau gyventi, o, reiškia, turėjau suplonėti. Ir suplonėjau! Per pusę metų nusimečiau 60 kg.

Sukūriau savo metodiką (Kauno medicinos institute dirbau mokslinį darbą) ir įkūriau pirmąjį Lietuvoje klubą. Periodika rašė, kad aš teigdama, jog ,,valgyti galima viską!", sukėliau tikrą revoliuciją. O viskas paprasta. Sėkmingai klube sulieknėjusių moterų istorijos rodo, kad galima valgyti viską (lašinius, karbonadus, šokoladus), valgyti vakare, ilgai miegoti (pavalgei – pagulėk, sako liaudies išmintis) ir sulieknėti. Tunkame dėl to, kad klausome visokiausių teorinių rekomendacijų. Stereotipinės, teorinės, rekomendacijos trukdo lieknėti – svarbu ne kuo labiau save riboti, o nebebijoti valgyti, nes problema ne lėkštėje, problema – galvoje. Šiaip jau visame pasaulyje yra tokia tendencija: svorio metėjų klubams – tik buvę storuliai, nes tas, kuris nepabuvojo storulio kailyje, niekada nepadės pasiekti realių rezultatų.

Esu sena (53 m.), išmintinga ir laiminga. Ir noriu, kad kitoms taip būtų. Dabar klubas jungia visą Lietuvą, džiaugiuosi, kad yra tiek sulieknėjusių, laimingų moterų.

Kaip sulieknėti ir vėl greitai nepastorėti, koks receptas?  Jūs jau prieš dvidešimt metų rašėte apie tai savo knygose, o dabar ir kiti tvirtina, kad persivalgoma tada, kai kamuoja nerimas, baimė, nusivylimas, vienatvė, nepilnavertiškumo jausmas, bet ar yra išeitis?

Priklausomybė nuo maisto, nutukimas (ir tukimas – per dieną nesustorėjama, reiškia, kalbame apie visą procesą), kaip ir kitos priklausomybės yra ne kas kita, kaip psichologinio diskomforto kompensacija. Tiksliau – mėginimas kompensuoti problemas, su kuriomis nepajėgiama susidoroti. Vienas puola girtuokliauti, kitas – griebiasi narkotikų, o mes - ,,nekaltai" čiuožiame link šaldytuvo. Ir dar guodžiame save, stengiamės apsigauti: „negi ir pavalgyti nebegaliu?" Pavalgyti gali, tik tiek, kiek reikia organizmui. O jei tunkame, vadinasi, perdozuojame nereikalingo maisto ir viskas dedasi į atsargas. O riebaliniame audinyje kaupiasi vadinamieji šlakai, toksinai, tad pačios sau tampame nuodingais užtaisais. Apkūnus žmogus dažnai jaučia silpnumą, jam svaigsta galva, linksta kojos... O juk tai – apsinuodijimo požymiai. Ir visa tai dėl to, kad priklausomybė nuo valgio ir yra tik priklausomybė.

Apkūnios poniutės dažnai įrodinėja, jog nesuplonėja, nes nenori. O iš tikrųjų – bijo dar vienos nesėkmės. Nereikia savęs apgaudinėti. Sustorėjusios stengiamės būti linksmos, ,,savos", kad tik niekam mūsų apkūnumas nekliūtų. Storėjant maistas mums tampa baubu. Na, o baubas ir kovoja prieš mus. Mes – prieš jį. Susiformuoja nesibaigiančios kovos. O rezultatai – veidrody... Būti liekna ir laiminga – viena, o apsimetinėti, vaidinti (pirmiausiai – prieš save pačią), kad viskas ,,normalu" – ryškiausias nusivylimo požymis, kuris rodo, kad nebesitikima būti liekna. O be reikalo – nieko neįmanomo nėra! Mes tunkame nuo to, kas vyksta mūsų galvose. Klube „Valgau ir lieknėju" daugiausia dėmesio skiriama tam, kaip panorėti būti liekna? Ir tai realiai veikia.

Seniau rūpesčių kėlė maisto trūkumas, dabar – jo perteklius bei kokybė. Nuo ko vis dėlto storėjama?

Kartais, žiūrėdami į storą žmogų, kiti galvoja, jog niekas jam nerūpi – tik duok pavalgyti. Bet juk yra atvirkščiai:  storuliui visą laiką rūpi, kaip čia nustojus valgyti... (Alma šypsosi), todėl paskaitose akcentuoju, jog galima valgyti visą kokybišką maistą ir lieknėti. Nei lašiniai, nei šokoladas, jokie produktai – nei riebūs kepsniai, nei bulvės, nei duona, nei cepelinai, nei saldumynai - netrukdo sulieknėti.  Pvz., lašiniuose, kuriuos lietuviai nuo seno valgo, yra vaistų, kokių nepagamina jokia galingiausia pasaulyje farmacijos kompanija, vaistai sulieknėjimui – lašiniuose yra arachidinės rūgšties, reguliuojančios medžiagų apykaitą. O, kai žmogus vis storėja – plonėja, storėja – plonėja (taip kažkada buvo ir man), sako:  nevalgyk lašinių... Tai vien teoriniai patarinėjimai. Tie, kurie valgo lašinius, nėra stori. O mes žiūrime į juos ir sakome: „ot, jiems gerai, net lašiniai neina į kūną". Lašiniai ne tik netrukdo, bet ir padeda lieknėti, nes juose yra vaisto nuo nutukimo. O nutukti galima ir valgant vien obuolius. Problema – ne lėkštėje, problema – galvoje.

Klubo paskaitose dažnai sakau, kad reikia žiūrėti, ką dedi į burną -  einant pirkti maisto, reikia ,,įsidėti į smegenis didinamąjį stiklą" – net badmečiu galima rinktis, ką suvalgyti. Ar Jūs žinote, kokias konkrečias ligas sukelia produktai, kuriuos turite savo virtuvėje? O juk ant kiekvienos pakuotės surašyta sudėtis. Gaila, bet žmonės dažniausiai nepasižiūri, kokių E prisiperka. O daug kas valgo modifikuotus produktus ir net nenutuokia, kas tai yra. Organizmas ,,streikuoja" – pasipila ligos ir, žinoma, kaip nuodijimosi išraiška – auga svoris. Žmogus moka pinigus už nuodą ir dar žiūri, kiek jis galioja (kvatojasi). Tarp kitko, tukimas visuomet yra organizmo užterštumo rodiklis (deja, nei kapsulės, nei ,,natūraliai" į žarnyną kišamos žarnos organizmo nevalo – savireguliacijos, o reiškia – ir sveikimo, lieknėjimo - mechanizmus veikia tik maistas, augalai ir emocinio šlamšto, kurio poveikį mėginame kompensuoti nesaikingu valgymu, koregavimas – kitaip sakant – apsikuopimas savo viduje, emociniame pasaulyje).

Nuo gero maisto nenutunkama. Ar kas matė bent vieno milijardieriaus žmoną storą? Tibeto išmintis sako: mes nesam tas, ką valgom, mes esam esmė to, ką valgom.

Ar tiesa, kad amžius turi įtakos svorio metimui?

Jaunystės kultas – laikina vertybė. Moters grožis iš tiesų nepriklauso nuo amžiaus. Gražiausios pasaulio moterys yra ne vienadienės paaugles manekenės, o 70 perkopusi Sophia Loren, penkiasdešimtmetė Monica Bellucci ir kitos senutės. Tai rodo, kad tikrasis grožis nepavaldus laikui. Aš nesuprantu moterų, kurios nesirūpinimą savo išvaizda primeta metų skaičiui. Juk ir dvidešimtmetė gali būti per stora, per liesa, turėti negražią odą ar silpnus plaukus. Nesvarbu, kiek moteriai metų, ji privalo rūpintis savo išvaizda.

Sulieknėti gali kiekvienas, tik visi skirtingai: vieni greitai, kiti lėčiau, vieni gali numesti daug, kiti vos kelis kilogramus – priklauso nuo daug ko, tame tarpe ir nuo amžiaus, bet, kai lipi ant svarstyklių ir matai, jog svoris ,,tirpsta" – neprilygstamas malonumas! Ir kiekvienam pasiekiamas.

Moteris, kuri susireguliuoja kūno svorį, ne tik geriau, lengviau jaučiasi (viena rašė, jog ,,tarsi sparnai pradėjo dygti, einu lyg skriečiau nesiekdama žemės"), svarbiausia – atsiranda pasitikėjimas savimi ir pozityvus nusiteikimas aplinkinių atžvilgiu. Žmonės atsako tuo pačiu, tad gyvenimas tampa šviesesnis.

Reikia nepamiršti, kad antsvoris ir lieknėjimas nėra tik kosmetinė problema. Atsikračius antsvorio, tikrai gerėja sveikata – palengvėja širdies – kraujagyslių sistemos darbas (neveltui kiekvienam, turinčiam padidėjusį kraujospūdį, gydytojai pirmiausiai pataria ,,nebenešioti ant kurpros" nereikalingų kilogramų), mažiau apkraunami sąnariai, stuburas. Ir vis dėlto, žmonės ryja saujomis tabletes, o antsvoris lieka pagrindinis sveikatos damoklo kardas. Kodėl? Todėl, kad, išbandžius daugybę dietų, svoris tik didėja – prarandama viltis, jog susireguliuoti kūno svorį – realu. Tuo mano metodika skiriasi nuo daugelio kitų - nekankinant savęs, valgant įprastą maistą.

Kokia Jūsų nuomonė apie dietas? Šiandien jų yra be galo daug (Delčios, Atkinsono, Japoniška, Pagal kraujo grupę ir t.t.).

Mano nuomone, visos dietos yra geros... kol jų laikaisi (Alma kvatojasi). Žinoma, jei neilgai, kad nespėtų pakenkti. Bet per trumpą laiką neįmanoma suplonėti. O ir tie gramai, kurie nukrenta, sugrįžta dvigubai. Tos, kurios išbandė daugybę dietų, tai patvirtintų. Beje, kai matau labai storą moterį, galiu neabejoti: ši tikrai išbandė daugybę dietų. ,,Prisilesioja" informacijos iš skirtingiausių šaltinių, o tereikėtų paklausti: ar veikia, kiek žmonių pagal tai suplonėjo? Paro­dy­kit man, kuri nuo tų dietų po keliolikos metų yra liekna?  O mano klube tūkstančiai moterų sulieknėjo ir daug metų gyvena laimingesnį, sveikesnį, tiesiog sėkmingesnį gyvenimą. Nes nesilaiko jokių dietų, nekankina savęs, o tiesiog žiūri ką valgo, kada valgo (pvz., visos valgo vakare!). Visos dietos, papildai, sportavimai, nevalgymai – gerai, kol to laikaisi. Nustojai ir svoris sugrįžta, dažniausiai – net dvigubai.

Šiurpu, kad prieš keletą dešimtmečių nutukusių žmonių tebuvo apie 20 %, o dabar - jau per 50%. Tad tenka pripažinti, kad masinis dietų laikymasis problemos nesprendžia. Mano klubo „Valgau ir lieknėju" moterys žino, jog joms nereikia „kažko" - reikia pagaliau baigti svorio metimus ir sulieknėti.

Ar pasninko dienos yra sveika?

Geras klausimas. Yra esminis skirtumas tarp iškrovos dienų ir pasninko. Aš esu kategoriškai prieš tas ,,iškrovas", ,,pasikankinimus", po kurių ryjama. Maistas yra Dievo dovana, visos tautos visais laikais jį laimino, džiaugėsi, jei turi sočiai. Kaip mėgstu sakyti, laimingas žmogus neserga ir netunka. O tikrai laimingi jaučiamės tada, kai apvalome sielą. Pasninkas padeda rasti intencijų pasirūpinti kūnu, sielos buveine. Tikrai dvasingi, šventieji, nevaizduojami išpurtę nuo antsvorio kilogramų. Kiek verta siela, besiteliuškuojanti lašiniuose? Kai pradedi į save žiūrėti ne kaip į mėsos gumulą, o kaip į Dievo kūrinį, pradedi saugoti tą dieviškos energijos indą, pradedi ieškoti to, kas graužia sielą, imi analizuoti savo nerimą, savo vidines tamsumas ir pagaliau surandi tą šviesos trupinėlį, kuris gali būti nauja pradžia. Tad būkit sveiki, liekni ir laimingi! O, jeigu jau viską išbandėte, bet veidrodis vis dar Jūsų priešas, Jums dar lieka klubas ,,Valgau ir lieknėju".

Parengė Dainora Narkūnienė