Interviu su Kristina Stalnionyte

Spalio 7 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje uteniškė Kristina Stalnionytė pristatė jau antrą savo knygą „Šuarų žemė". Kristina yra kelionių žurnalistė, rašanti straipsnius turizmo, kultūros, istorijos, archeologijos, architektūros temomis, mėgstanti fotografuoti ir, žinoma, keliauti.

Prieš 3 metus bibliotekoje pristatėte knygą „Kelias į Sanjago de Kompostelą", šiandien atvykote su knyga „Šuarų žemė". Kokiam skaitytojui rašote? Kuo skiriasi šios knygos?

Skaitytojui, kuriam patinka nuotykiai, kuris nori pažinti pasaulį, kitą kultūrą, kitą mąstymą, kuris nėra užsidaręs tik savyje, matantis tik savo aplinką, šalį. Skaitytojas, kuris yra atviras ir kitų tautų skirtumams, kurie yra skirtingi nei lietuvių ar net europiečių, kuriam įdomu šokiruojantys, neįprasti dalykai, nes man pačiai visa tai yra įdomu ir noriu perduoti jam. Šios knygos iš tiesų labai skirtingos. Žmogus, skaitantis abi knygas ir nematantis autoriaus, tikrai nepagalvotų, kad jos abi yra mano, vieno ir to paties autoriaus. Pirmoji, „Kelias į Sanjago de Kompostelą", – daugiau kasdieninių nuotykių patyrimai, su legendomis. Tai knyga, į kurią aš įdėjau daug istorijos, žinių, kurios būtų įdomios piligrimui, daug mano pačios ir kitų keliaujančių piligrimų potyrių. O „Šuarų žemė", kaip man pačiai atrodo, daugiau „linkusi" į antropologiją, - tai kitos kultūros ir materialusis, ir mitologinis gyvenimas.

Beje, rašote ir keliaujate labai daug, o knygos tik dvi. Ir portalo „Visikeliai" atsiradimas iš to noro rašyti, dalintis?

Aš visą laiką rašydavau straipsnius į žurnalus, bet savo patyrimą sudėjau kol kas tik į dvi knygas. Visada yra tema, kuri aktuali tik tam tikru periodu ir kartais iš to gali gimti knyga, jeigu turi laiko, jėgų ir atsidavimo tam darbui atlikti, nes tai nemažas darbas: rašai, skaitai, redaguoji, pakeiti ir vėl rašai iš naujo. Knyga užima daug laiko. Gerai, kai sutampa su momentu, kai gali ir turi laiko - trys šeši mėnesiai, tada parašau visą knygą iš karto.

Kelionėse sutinkate daugybę žmonių. Ką vertinate žmoguje?

Labiausiai vertinu nuoširdumą, kai žmogus yra tikras toks, koks yra. Pažiūri į akis ir matai, ar žmogus tave priima. Kartais matai, kad bendrauja sukryžiavęs rankas - nepriima nei tavo atvirumo, nei žvilgsnio – tada tiesiog nebebendrauji. Dar vertinu tiesumą.

Ką Jums be pažinimo duoda kelionės?

Aš kelionėse pailsiu. Išeinu nuo namų slenksčio su kuprine ar lagaminu ir nuo pirmos akimirkos ilsiuosi. Man patinka kiekvienas mano žingsnis, kelias, pereita gatvė, kiekvienas sutiktas žmogus su kuriuo aš pakalbu, su kitu tik persimetu žvilgsniu,- tai tam tikra meditacija. Kelionėje tampi laisvas nuo savo minčių, darbų, prievolių. Geriausia išjungti telefoną, kompiuterį. Pati maloniausia kelionės dalis – atsijungti nuo visko

Kaip ruošiatės kelionėms, ypač ilgesnėms? Turite taisykles, kurių visada griežtai laikotės?

Turiu. Ypač, jei tai bus kelionė, kur reiks viską nešti ant kupros. Pirma taisyklė – neįsidėti daug drabužių, kuo mažesnė kosmetinė, tai reiškia, kad visi šampūnai ir buteliukai taip pat labai maži, kuriuos galima papildyti. Kuo lengvesnė kuprinė, tuo lengviau keliauti, kartais taip pripranti prie jos, kad nebejauti. Taigi, svarbiausia taisyklė – kuo mažiau, kuo mažiau, net išsikarpau etiketes.

Tikite prietarais? Jei palikote kažką, ar grįšite?

Žiūrint, kur palikau. Jei sunku grįžti ar dalykas nėra toks svarbus - negrįšiu, net kartais, jei  ir galiu. Jei palikau, vadinasi, to ir nereikėjo.

Ar norėtumėte turėti savo TV laidą kaip M. Starkus, V. Radzevičius?

Ne

Ar žiūrite laidas apie keliones?

Aš nežiūriu televizoriaus. Ilgą laiką, kokį 16 metų, gyvenau visai be televizoriaus, neturėjau. Kartais dabar pasižiūriu, bet labai retai, bet tada neturiu programos ir nežinau, ką rodo. Man pats gyvenimas kaip televizorius. Nėra laiko. O jei grįžtu namo, reikia atlikti kažkokius darbus - nelieka laiko. Turi pasirinkti, ar laisvalaikiu keliauti, ar sėdėti prie televizoriaus.

Ar esate bebaimis ar smalsus žmogus? Tai, kad esate moteris, pavojai ir iššūkiai didesni.

Taip, esu smalsus žmogus. Manau, kiekvienas turi savo baimės ir suvokimo, smalsumo, pažinimo vertės amplitudę ir tai susikerta kiekvienam skirtingai. Man asmeniškai yra labai daug įdomių dalykų, kurie kitiems baisūs. Svarbu nevaikščioti naktimis, nuošaliomis gatvėmis, pavyzdžiui, kaip P. Amerikoje,- apiplėšimas garantuotas. O dieną, ypač Europoj – viskas civilizuota – aš manau, tai viena saugiausių pasaulio vietų. Dėl to, kad esu moteris?... man patiktų pakeliauti po arabų šalis, bet aš to nedaryčiau, vien dėl to, kad esu moteris, nes negali keliauti viena – būsi labai negerbiama ir, žinoma, nedrįsčiau.

Ar tolerancija svarbus bruožas keliaujant?

Taip, tu turi priimti žmogų tokį, koks jis. Jis gal atėjo iš kito pasaulio, buvo auklėtas nuo vaikystės kitais standartais, jam suprantami dalykai yra visiškai kiti. Jis neturi būti toks, koks aš: tikėti tuo, kuo aš tikiu, norėti to, ko aš. Man dar įdomiau – aš galiu iš jo pasimokyti, suprasti naujų dalykų, pamatyti, kad pasaulis yra dar platesnis, negu aš galvoju. Tai gyvenimo platumas.

Ar gyveni iš kelionių ar dėl kelionių?

Negyvenu nei iš kelionių, nei dėl kelionių, bet visą laiką naudojuosi proga pakeliauti. Jei tik pasitaiko proga, aš pasakau visiems kitiems prioritetams „Ne" ir iškeliauju. Tai buvo nuo vaikystės. Pirmoji kelionė buvo, kai buvau 17 metų, mokyklos kelionė į Sankt Peterburgą, vėliau Čekiją. Ir studijavau tam, kad pritaikyčiau viską prie kelionių, pvz., studijavau švedų kalbą vien dėl to, nes žinojau, kad ambasada duoda geras stipendijas išvažiuoti į Švediją tobulintis ir stažuotis. Per savo mokslo metus į Švediją buvau išvykusi 4 kartus. Vėliau studijavau turizmą, kurių metu buvau iškeliavusi į Daniją, nes ten buvo galima studijuoti marketingą. Pora metų teko gyventi Dž. Britanijoj, kur 10 turizmo studentų buvo priimti padirbėti, kai dar nebuvom ES, - labai stengdavausi į tokius dalykus papulti.

O iš kur tas noras? Šeima mėgo keliauti?

Nežinau. Mano tėtis dirbo kelionių autobusų vairuotoju, gal iš jo? Bet iš tikrųjų, kai buvau maža, mano tėtis ant sienos turėjo labai didelį viso pasaulio žemėlapį ir visada manęs klausdavo: „Ar tu žinau, kur yra P. Amerika, Laosas?" Nepasiekdavau, tai pakeldavo ir prašydavo parodyti, kur, pavyzdžiui, yra Antarktida. Ir vėliau man pradėjo labai patikti tas žemėlapis. Kai buvau gal 13 metų, susirašiau visas šalis su sostinėm ant popieriaus lapo ir mokydavausi kaip eilėraštį pagal žemynus, net išdainuodavau, kad būtų lengviau atsiminti. Dar dabar kabo pas mane...

O kaip asmeninis gyvenimas? Tiek daug keliaujančiam gresia vienatvė?

Tikriausiai, bet vienas žmogus pasaulyje niekada nebūna – visada esi apsuptas kitų žmonių. Kiekvienas gyvena pagal savo pomėgį. Aš nemėgstu gyvenime nuobodžių dalykų – kelionės man yra įdomu, pažinti kitus žmones, tautas: ką jie valgo, ką mąsto, kur eina.

Ar dažnai atkeliaujate į Uteną.

Dažnai. Labai. Kai nekeliauju visada būnu čia.

Parengė Dainora Narkūnienė