Kristina Sabaliauskaitė apie naują knygą: „Negalima kurti galvojant, kad turi kažkam įtikti arba laukti kažkieno „laupsių“ - tai nesąžininga prieš save patį.“

Populiariausių knygų „Silva Rerum" ir „Silva Rerum II" autorė Kristina Sabaliauskaitė pristatė naują kūrinį.  

Populiariausių knygų „Silva Rerum" ir „Silva Rerum II" autorė Kristina Sabaliauskaitė lapkričio 12 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje pristatė visai naują kūrinį – apsakymų ir novelių rinkinį „Danielius Dalba ir kitos istorijos".  

Anot knygą išleidusios leidyklos „Baltos lankos" atstovės Ievos Bluvštein, naujausia knyga leis pažinti visai kitokią K. Sabaliauskaitės kūrybą. Tai ne „Silva Rerum" tęsinys. Knyga yra kitokia tiek žanru, tiek stiliumi, gilinamasi ir į visiškai kitas temas. 

Skaitytojų dialogas su rašytoja Kristina Sabaliauskaite. 

- Ką sako naujos knygos pavadinimas? Kas tas Danielius Dalba?

- Tai yra titulinės novelės pagrindinis herojus, jo tikras vardas ir pavardė - Danielius Dalba. Pasirinkau labai lietuviškai skambantį žodį, nors, atrodo, tokia pavardė ir yra. Neatsitiktinai tas personažas turi tokią pavardę. Jis toks nevienareikšmis, paradoksalus, ironiškas,  vienu metu ir pakankamai intelektualus, velnių priėdęs, ir „dalbiškas", nebrandus.

- Ar naujos knygos „Danielius Dalba" personažai ar herojai yra panašūs į Jus pačią?

- Aš dažnai girdžiu šį klausimą: „Kiek Jūsų herojuose yra Jūsų pačios?". Ir kai kalbėdavau apie pirmus du romanus, turėdavau atskleisti, kuris iš personažų esu aš, gal Uršulė, o dabar - Danielius Dalba? Nežinau. Man rodos, autoriaus niekada nereikėtų tapatinti su personažais, lyriniu objektu, bet manęs pačiame tekste ir herojuose yra labai daug. Jie yra sukurti remiantis mano stebėjimais taip, kaip aš matau žmones, kaip aš juos įsimenu, tyrinėju, kokie jie man yra įdomūs.

- Jums pačiai asmeniškai, kuris iš apsakymų yra artimiausias? Visi jie yra labai skirtingi. Kuri tema yra pati opiausia?

- Neišskirčiau. Visos temos labai įdomios ir įdomios savo skirtingumu. Ir jei romane tu visą laiką esi toje erdvėje, tame laikmetyje, apie kurį rašai, tavo kuriami personažai tarsi šeima, su kuria tu gyveni kurį laiką, tai čia, kaip tik man buvo labai įdomus tas fragmentiškumas, tas personažų fotografavimas. Trumpose istorijose aš juos užklumpu tarsi tam tikru jų gyvenimo momentu, tam tikroje situacijoje ir ta visa priešistorė kartais atsigamina, kartais ne. Daugiau aprašomi tokie susitikimai properšose, pvz., kai mes susitinkame žmones kelionėse. Ir naujoje knygoje labai svarbi tema - žmonės.

- „Silva Rerum" ir „Silva Rerum II" romanuose labai daug vizualinio apibūdinimo. Ar naujoje knygoje galėsime pajusti vizualiką ? Ar ten galima pajusti kitus dalykus? Ir kokius?

- Naujoje knygoje aš labai retai ar iš viso neaprašinėju herojų išvaizdos. Man rodos, skaitytojas pakankamai gabus ir talentingas, kad galėtų pats susikurti tuos herojų įvaizdžius. O vizualikos bus pakankamai daug, nes aprašomi miestai ir gatvės, tų gatvių praeiviai, kvapai, viešbučiai, egzotiški kraštai - žodžiu, bus, neišvengiamai. Aš esu menotyrininkė. Aš matau vaizdus, dažnai mąstau vaizdais ir niekur tekste nuo to nepabėgu.

- Pagal ankstesnes knygas, vienas režisierius prasitarė, jog būtų įdomu sukurti filmą. Ar pagal "Danielių Dalbą" būtų galima kurti filmą?

- Apie tai jau kalbėjau su režisieriais, su Dalia Ibelhauptaite. Aš jiems sakiau, kad jei jums yra įdomu, imkitės. Kai kalbėjomės apie tai dėl "Silva Rerum" su režisieriais ir prodiuseriais ir nagrinėjome galimybes ekranizuoti filmą, tai viskas labai atsirėmė į biudžetą. Negalima kuriant istorinį filmą daryti kompromisų dėl kokybės, scenografijos, kostiumų, aktorių. Jei jau kuri filmą apie Lietuvos istoriją, tai turi sukurti taip, kad nebūtų gėda parodyti. O čia ne sena praeitis - dabartis, kostiumai galėtų būti tokie, kaip mes dėvim. Gal?.. Kadangi tie apsakymai yra tokie skirtingi, tai man būtų visai įdomu, kad skirtingi režisieriai paimtų po vieną apsakymą ir padarytų tokius mini metražo filmus, paskui sujungtų tas vizijas į kažkokį vieną bloką. Man rodos, tas yra daroma pasaulyje ir yra sėkmingų tokio pobūdžio kino projektų.

- Jūsų knyga dar tik pasirodė ir kritikai jau skaito. Ar bijote kritikos?

- Kritika šiuo atveju bus labai aštri, bet šiuos tekstus vertėjo kurti. Mėgstu pati apie problemas kalbėti. O reakcijos bus labai nevienareikšmės: daugelis žmonių gali pasijusti netgi įžeisti, nes yra pasikesinta į kažkokius mitus ar stiprius stereotipus, bet, man atrodo, kvestionuoti mitus, t. y., vienas iš esminio laisvas sąlygų. Jei tu negali to daryti ar kurdamas sakyti, kad tavo santykis su kai kuriais tautiniais reliktais ar tautinės sąmonės mitais yra kitoks arba konfliktiškas, tai reiškia, tu gyveni cenzūros sąlygom. Aš norėjau pakalbėti apie tai, kad yra kitoks požiūris. Negalima kurti galvojant, kad turi kažkam įtikti arba laukti kažkieno „laupsių" - tai nesąžininga prieš save patį.

- Daugelis pastebėjo, jog "Silva Rerum" knygose labai ilgi sakiniai.  Ar tai buvo kuriama specialiai, ar tai tiesiog Jūsų stiliaus išraiška?

- Buvo dvi priežastys, kodėl tokie ilgi sakiniai. Pirmiausiai sąmoningai norėjau atsisakyti dialogų dėl kalbos istorijos problemos. Kadangi daugelio atveju mano herojai būtų kalbėję, neslėpkim to, lenkiškai, išskyrus Žemaitiją, Milkantų dvarą. Ponas su savo dvaro žmonėmis dar tuo metu kalba lietuviškai – žemaitiškai, - tai būtų visiška lingvistinė makalynė, nes ten veikia ir žydas, ir prancūzas - būtų tekę labai dirbtinai imituoti. Antra ir pagrindinė priežastis - kadangi tai šeimos istorija, aš norėjau, kad ji skambėtų kaip sakmė, perduodama iš lūpų į lūpas. Man buvo labai svarbi ir sakinio ritmika, ir nuoseklūs įdėmūs skaitytojai. Redaktoriai sakė, kad kartojasi sakinyje žodžiai, bet man to reikėjo, kaip ritmo, takto. Naujoje knygoje sakiniai trumpi, kartais labai lakoniški, šiurkštūs, pavyzdžiui, vienas apsakymas parašytas pirmuoju asmeniu - man buvo įdomu. 

- Kiek ten atėję iš gyvenimo, asmeninės patirties į tas knygas?

- Kaip minėjau iš asmeninės patirties atėjo labai daug stebėjimų iš studijų, iš psichologinių dalykų, žmogiškų reakcijų. Rašant pirmas dvi "Silva Rerum" reikėjo labai save disciplinuoti ir labai save tramdyti, kad neaprašinėčiau psichologinių reakcijų, personažų jausenos, kurios negalėjo būti tuo metu - XVII - XVIII amžiuje, nors aš žinau, kad daugeliui skaitytojų tie personažai pasirodė labai modernūs. Teko skaityti rimtas studijas apie Lietuvos, Lenkijos moterų vienuolijų ir vienuolynų gyvenimą, pačius vienuolių mintijimus apie juos jaudinčias problemas. Iš tikrųjų stebiesi, kiek daug atliepia šiuos laikus - mūsų dabartį, pvz., feminizmo užuominos. Reikėjo stengtis atsiminti nekurti, nefantazuoti to, ko aš nebuvau užčiuopusi šaltiniuose. 

- Kaip sekėsi rašyti laiko požiūriu? Ar rašote laibai nuosekliai, pagal planą?

- Aš manau, kad skaitytojui ne visada ir būtina žinoti tą virtuvę. Jeigu knyga yra penas sielai, tai prilyginkit knygos rašymą patiekalo gaminimui. Aš visada noriu vadovautis aukštąja virtuve. Patiekalas gali būti pagaminamas ant atviros kaitrios ugnies labai greitai, bet turi žinoti, kokioje lankoje tavo ėriukas ganėsi, kiek balzaminis actas brandintas, pats turi užsiauginti šviežias, ekologiškas daržoves, kad galėtum kalbėti apie aukštąją virtuvę. Tas brandinimas man užtruko labai ilgai - apie dešimt metų. 

- Kas jums pačiai svarbiau: ar rašymas, ar rezultatas?

- Viena be kito neįmanoma. Jei rašytojui rūpės tik rezultatas, tai tada bus ne kūryba, o tiesiog gamyba. Jei tau rūpi tik pats procesas, o rezultatas nerūpi - irgi negerai, nes rašymas tarsi psichologinė autoterapija - svarbu kurti. Tai vienodai svarbios dalys.

- Mėgstamiausia Jūsų rašytoja (-as)?

- Susimąstau...Labai keičiasi priklausomai nuo brendimo, amžiaus. Priėjau išvadą, jog labiausiai patinka grožiniai tekstai sukurti mokslininko, akademiko, nes geras tekstas ir smarkiai „prasimuša" intelektas. Patinka Umberto Eco, Susan Sontag, jos puikus romanas „Ugnikalnio mylėtojas".

Parengė Dainora Narkūnienė