Laikas grįžti namo

Turiu prisipažinti: straipsnio antraštę ne pati sugalvojau. Tai pavadinimas Rusijoje populiarios dainos, kuri pastarosiomis savaitėmis skamba mano galvoje. „Laikas grįžti namo" – šiame sakinyje marios emocijų! Išsiskyrimo liūdesys, nežinomybės baimė, malonus nuovargis nuo įspūdžių, būsimų susitikimų džiaugsmas ir supratimas,- visi keliai neišvengiamai veda į Tėvynę.

Kas aš? Man malonu prisistatyti, galbūt paskutinį kartą, šitaip: „Labas! Mano vardas Almira. Aš esu savanorė Utenos bibliotekoje". Lietuvoje praleidau 9 mėnesius ir jaukioji Utena tapo šilto žodžio „namai" sinonimu.

Kas man atsitiko per tą laiką? Klausimas paralyžiuoja, nes neįmanoma šiuos metus aprašyti trumpai. Tačiau aš prisimenu viską, kaip jaučiausi 25-erių tapusi „lietuve".

Kovo pabaiga – balandžio pradžia. Aš Lietuvoje dar tik pora savaičių ir jausmų sumaištis: iš vienos pusės, viskas čia primena namus, iš kitos – staiga užplūsta supratimas, kad esu toli nuo Tėvynės, ypatingai, susitikusi savanorius iš kitų šalių, neįprastuose prekybos centruose arba man nežinomose šventėse, - viskas atrodo truputį keistai ir įdomiai.

Liepa. Jau sveikinuosi su lietuviais vietine tarme ir netgi pokalbiuose su mama ir draugais sakau lietuviškus gerai  ir ačiū. Už nugaros - gimtadienis Amsterdame, nuostabus džiazo festivalis Klaipėdoje, šaltibarščiai Trakuose ir pažintys su puikiais žmonėmis. Viskas tampa įprasta ir net miela.

Lapkritis. Nemėgstu rudens, bet šiemet jis vykęs. Atradau dar daugiau Lietuvos, pamėgau išvykas dviračiu, aplankiau porą šalių ir net mokiau lietuvių vaikus anglų kalbos. Aš jau vietinė gyventoja ir dabar galvoju: „kaip gyvensiu Rusijoje be savo lietuviškos buities?!"

Žinoma, namų ilgesys primena apie save. Prisipažinsiu, kartą net daviau valią ašaroms. Tačiau kiekvieną gyvenimo čia akimirką aš suvokiau, jei turėčiau galimybę sugrąžinti praeitį, vis tiek atskrisčiau į Lietuvą dar kartą. Mano prisiminimų taupyklėje maloni kasdienybė, laimingos kelionės, pažintys su nuostabiais žmonėmis ir nauji įgūdžiai.

Savanorystės užsienyje projektas – tai tvirtybės išbandymas. Visi savanoriai pasakoja apie malonias šios patirties puses ir stengiasi negalvoti apie nemalonius momentus. Tačiau mūsų tylėjimas nereiškia, kad viskas naujajame savanorio gyvenime yra džiaugsminga ir giedra. Tiesiog susitelkti ties nemalonumais nėra geriausias pasirinkimas. Juo labiau, kad ir neigiami išgyvenimai turi pliusų: mes tampame stipresni ir mokomės branginti gėrį.

Tariu ačiū Tau, Lietuva, už viską, ką patyriau gražaus Tavo dėka. Aš būtinai grįšiu, kadangi tvirtai žinau, kad anksčiau ar vėliau užsinorėsiu pakalbėti lietuviškai ir vėl gyvai išgirsti šią kalbą.

Dabar atėjo laikas išsiskirti. Su lengvu liūdesiu širdyje sakau: „Iki pasimatymo!"

Viskas buvo gerai. Labai ačiū!

Savanorė Almira Nizamova

Vertė G. Pilkauskaitė

Redagavo Dainora Narkūnienė