Pranas Treinys: „Kad daugiau būtų mūsų gyvenime poezijos ir grožio santykiuose tarp žmonių“

Birželio 14 d. mūsų kraštietis rašytojas, aktorius, 90-ąjį pavasarį švenčiantis Pranas Treinys bibliotekoje pristatė naują teatrinį romaną „Audriaus Pūkelio meiliškos kalvarijos".

Renginio metu dalyvavo literatūrologas prof. Petras Bražėnas, aktorius, Teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis. Ištraukas iš romano skaitė aktorė Alvyda Čepaitytė.

Prieš dvejus metus bibliotekoje autorius pristatė savo romaną „Duogo užrašai", dalino autografus ir interviu. Kaip ir tuomet, autorius sutiko pasikalbėti išėjus ir naujai knygai.

Su kokiomis nuotaikomis susitinkate su uteniškiais pristatydamas savo naujausią knygą?

Kada atvažiuoju Utenon, pajuntu, kad esu jaunas. Čia pragyventa patys jautriausi, gražiausi metai. Noriu būti jaunas, todėl ir parašiau romaną. Visą gyvenimą pragyvenau akademiniame dramos teatre. Gyvenau tokiame kolektyve ir dabar man norisi būti jaunam ir savo herojų padariau šiais laikais gyvenantį, kuris nori būti aktoriumi. Noriu, kad teatras vėl grįžtų į gyvenimo apyvartą, kad ateitų aktoriai, kurie turi sugyvenę kraitį, juo pasidalintų, nes aktorius jausmo žmogus. Artistai dar ir kenčiantys žmonės, bet jie iš to susikrauna savo kraitį, patyrimą. Nesmerkite mano knygos herojaus – jis daug meilių pergyvena ir daug kvailysčių pridaręs.

Jūsų knygos herojus - jaunas, ambicingas jaunuolis, nusprendęs pasirinkti aktoriaus profesiją. Ar galima teigti, jog jame yra nemažai jūsų biografinių faktų, asmeninio patyrimo?

Kaipgi kitaip. Aš gi klapčiukas su dešimt Dievo įsakymų. Jūs norite, kad aš išpažintį atlikčiau? Aš nenoriu, bet Jūs jau supratote, kad be to gi negalima. Aš gyvenau tiek metų tarp aktorių, kurie man išpažintis taip pat atlikdavo. Aš supratau, kad man nereikia būti teisėju, o tik išklausytoju. O aš taip pat esu toks pat karštakošis jaunuolis.

O ką reiškia būti pradedančiuoju aktoriumi?

Aukštaičiai sako: pradžia galvą laužia. Pačioje pradžioje labai svarbu surasti žmogų (režisierių), kad patikėtų tavo gabumais. Aktorius ir režisierius neatskiriami dalykai. Reikia išlaisvinti dūšią. O dūšią išlaisvina poezija. Mano romanas pilnas poezijos. Aš pasiganau, pasodrinu savo dūšią.

Atvertus pirmąjį knygos puslapį skaitytoją pasitinka ištrauka iš Biblijos. Kodėl pasirinkote tokią knygos pradžią?

Aš gi sakiau, kad aš esu klapčiukas. Buvau mylimiausias klebono Kazimiero Daukšos klapčiukas. Mane močiutė Emilija tokį mažą atvedė ir aš visą laiką gyvenau tokioj aplinkoj. Klebonas mane atsivesdavo į kleboniją, jo šeimininkė Antosia mane arbata vaišindavo,- tokioj terpėj aš augau, visą laiką klebonas mane visur vesdavosi. Biblija yra meilės knyga. Meilė daro viską. Aš Biblijoje rasdavau atramą. Biblija susišaukia su poezija.

Romane cituojate J. Aisčio, H. Radausko, J. Strielkūno, S. Neries poeziją.  Kodėl šie rašytojai atsiranda romane?

Jie velniškai man padeda kurti šį herojų.  Aš ir laimėj, ir nelaimėj atsigaunu su šia poezija. Poezija grąžina prie dvasinio prado.

Ką manote apie šiandienos teatrą?

Aš negaliu nieko smerkti, bet koks gyvenimas, toks ir teatras. Ko nori žiūrovas? Pailsėti, padurniuoti. Yra tokių spektaklių, kurie šiandien nuobodūs ir man. Smagu pajuokauti, pasijuokti, bet juokas turi būti prasmingas. Šiandien daug šou elementų, o su tuo ateina ir prasta kalba, keiksmažodžiai, prasta išraiška. Tam tikro sumenkimo bruožų yra, bet yra ir atsigavimo.

Romane herojaus lūpomis sakote, jog tyros meilės, kaip ir geros poezijos, niekada nebūna per daug. Ko galėtumėte palinkėti šiandieniniam jaunimui?

Meilė visais laikais paklausi, bet jei toj meilėj būtų daugiau dvasingumo, poezijos... kad ji nesumaterialėtų. Kad daugiau būtų mūsų gyvenime poezijos ir grožio santykiuose tarp žmonių, o tą grožį turi nešti teatras. Nieko nėra griaužiau už žmogiškąjį pradą, palaikymą. Nieko žmogui nereikia - nei turtų, nieko, o tik žmogiško supratimo ir šilumos.

Ar sutinkate su mintimi, kad visas žmogaus gyvenimas yra teatras.

Visiškai sutinku.

Ačiū už pokalbį

Interviu rengė ir redagavo:

Jurgita Gudelienė

Dainora Narkūnienė