Vidmanto Valiušaičio knygos pristatymas

2018 m. balandžio 10 d.  17.30 val. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos (Maironio g. 12, Utena) konferencijų salėje Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškai" ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje" pristatymas.

Dalyvauja knygos autorius Vidmantas Valiušaitis ir žurnalistas, redaktorius Valdas Vasiliauskas

Maloniai visus kviečiame!

~~~~~~~~~

Vidmantas Valiušaitis – Lietuvos filologas, žurnalistas, publicistas, politikos ir kultūros apžvalgininkas, redaktorius, visuomenės veikėjas. Jo knyga „Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškai" ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje" parengta įvairių jo publikacijų istorinėmis temomis pagrindu. Leidinyje nagrinėjami 1940–1941 metų tragiški įvykiai Lietuvoje, pateikiamas mūsų šalies ir Europos istorinis kontekstas, analizuojamos istorinių patirčių sąsajos su dabartimi, nesileidžiama į emocijas, o pateikiama istorinė argumentacija.

Įvadiniame straipsnyje „Juditos kalavijas" autorius cituoja Lietuvos generalinį konsulą Toronte, Kanadoje Džeraldą Grantą-Satį (Gerald L. P. Grant Suttie, 1890–1949), kuris 1941 m. gruodžio 8 d. prezidentui Antanui Smetonai rašė: „Jau vėlu, bet dar nėra visiškai per vėlu atgaivinti Lietuvos respublikos kenčiantį kūną ir sielą. Lietuvai reikia skubios stiprios pirmosios pagalbos. Stebuklai įvyksta tik tada, kai kažkas kažką daro. Sužeistos tautos miršta kaip ir žmonės ir palaidojamos užmarštyje, jeigu nėra aktyvios, kovojančios už sielos gyvybę."

Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis ir to meto spaudos iškarpomis. Knygos viršelyje panaudotas Luko Kranacho vyresniojo (Lucas Cranach, 1472–1553) paveikslo motyvas iš Senojo testamento Juditos knygos: našlė Judita nukerta galvą asirų kariuomenės, prieš kurią drebėjo visa Judėja, vadui Holofernui. „Ponios iš Venecijos tavernos" autorius daro tokią išvadą: „Mito moralas: ir pas tautas, kurios nėra aktyvios ir už savo sielos gyvybę nebekovoja, kaip ir pas Holoferną, neišvengiamai ateina Judita..."

Istorikės R. Čepaitienės nuomone, autorius duoda tai, „ko labiausiai reikia visuomenei": apie sudėtingus dalykus, apie probleminius periodus, apie tuos laikotarpius, kurie mažiausiai ištirti ir tebeturi daugiausia neatsakytų klausimų, kalba populiariai, suprantamai, o svarbiausia – sklandžiai, įtaigiai. Autoriaus „plunksna aštri", jis imasi sudėtingų istorinių temų, išmaniai rekonstruoja įvykius ir žmones, naudodamas retus, mažai žinomus šaltinius, net archyvinius dokumentus. Ir tai daro įdomiai, įtraukiančiai, visuomenei suprantama kalba.