Gražina Kavoliūnienė: „Eilėraščiuose norėjau susieti savo gyvenimą su Dievu“

Šįkart kolektyvą nustebino mūsų kolegė bibliotekininkė Gražina Kavoliūnienė, išleidusi ir pristačiusi sakralinės poezijos knygą „Palaimintas laikas". Anot knygos redaktoriaus Vytauto Kazelos, tai knyga žmogaus, atradusio Dievą.

Atslūgus emocijoms ir sveikinimams kalbiname ir pačią knygos autorę.

Gražina, bibliotekoje pristatei savo pirmąją poezijos knygą „Palaimintas laikas". Kaip jautiesi?

Jaučiuosi labai džiaugsmingai. Ir ne vien, kad išėjo knyga kaip knyga, bet jaučiuosi nuveikusi kažkokį darbą tarsi sau – man ji buvo labai reikalinga - kad įprasminčiau save. Labai buvo gera „daryti" knygą: rinkti eilėraščius, nuspręsti, kurie pateks, kurie gal keliaus į kitą knygą... nežinau.

O kokia buvo Gražina vaikystėje? Ar svajojo rašyti?

Vaikystėje aš buvau labai tylus, ramus vaikas. Kai dabar grįžtu į vaikystę, suprantu, kad tai buvo vidinis poreikis, pašaukimas, kuris kilo iš ramumo, iš to, kad augau šeimoje viena, augau, kaip sakau, nuolat tarp didelių žmonių, buvau mažiausias žmogus šeimoje – visi globojo, rūpinosi, auklėjo. Aš įpratau būti ne tarp bendraamžių, o tarp vyresnio amžiaus žmonių. Man niekada nereikėdavo galvoti, kuo aš užsiimsiu, su kuo žaisiu – man buvo gera būti su savimi, niekada nebuvo didelio poreikio būti tarp draugų. Ir vaikystėje, ir dabar aš esu vienišiaus tipo žmogus. Man patinka būti kompanijoje, bet gerai ir saugiai jaučiuosi viena. O rašyti bandžiau jau mokykloje: buvo labai madinga. Mano keli eilėraščiai buvo išspausdinti tuo metu populiariame laikraštyje „Lietuvos pionierius" – labai džiaugiausi ir didžiavausi, buvau mokyklos žvaigždė, bet tuo ir baigėsi. Vėliau jau dvyliktoje klasėje vėl buvau pradėjusi – lyrinės mintys ateidavo per pamokas. Truputėlį rašiau studijų metais, bet tik sau ir nebuvo tai labai reikšminga. Rimčiau, kai grįžau į Uteną, įsidarbinau, ypač po piligriminės kelionės į Prancūziją. Paskui vėl nerašiau. O patys rimčiausi rašymai prasidėjo prieš penketą metų ir tai išaugo į knygą.

Baigusi mokyklą pasirenki studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet baigi bibliotekininkystę? Noriu paklausti, jog tikslingai rinkaisi savo kelią šalia knygos, literatūros?

Visiškai ne. O viena ir kita rinkausi norėdama kažką įrodyti. Į lietuvių kalbą ir literatūrą stojau vien dėl to, kad mane gąsdino, kad aš neįstosiu, bet įstojau visiškai lengvai, tačiau pasimokiusi metus laiko, pradėjau savęs klausti, ką aš čia veikiu: man buvo visiškai neįdomu. Pradėjau svarstyti, kur galėčiau mokytis, kad būtų įdomu, nereikėtų daug mokytis, turėčiau daug laiko? Ir pavasarį vėl stoju ir įstoju į Vilniaus kultūros mokyklą bibliotekininkystę. Studijuoti buvo smagu, šalia atsirado daug įvairių veiklų.

Gražina, daug skaitai. Kokios knygos dažniausiai patenka į Tavo akiratį?

Labiausiai mėgstu skaityti detektyvus ir labai patinka istorinė dokumentika. Šiuo metu skaitau partizano Vanago Ramanausko atsiminimus: žaviuosi, skaitau po truputį, kad tik ilgiau turėčiau tą knygą

Šalia tavęs daina. Dainavai liaudies dainų klube „Raskila", vėliau folkloro ansamblyje „Utauta", dabar giedi maldos ir liaudiško giedojimo grupėje „Karunka", groji kanklėmis?  Papasakok daugiau apie šį pomėgį?

Šitie dalykai atsirado šalia manęs, kai atėjau mokytis į kultūros mokyklą, susipažinau su bičiuliais, lankančiais klubą   „Raskila". Pradėjau ten lankytis, atradau liaudies dainą – tai mane pagavo, vežė, lankydavai repeticijas šventai. Ten buvo žmonių, kurie dainavo senąsias lietuvių giesmes, vėliau jie pakvietė ir mane į „Karunką". Ir nuo 1995 metų pavasario iki šiandienos esu ten, važinėju į Vilnių, į giedojimus, renginius - be giesmės aš numirčiau, mano gyvenimas būtų nepilnavertis, kokybė jo pablogėtų – aš įprasminu savo gyvenimą giesmėje, šlovinime, džiaugiuosi, kad esu šiame kolektyve, tai man kaip šeima.

Kodėl sakralinė poezija? Redaktorius renginio metu sakė, kad tai neieškančio, o jau suradusio Dievą poezija? Ir ne kiekvienas gali rašyti apie tai?

Natūraliai. Kiek aš save atsimenu, tiek aš einu į bažnyčią, tiek meldžiuosi, dėkoju Dievui. Augau katalikiškoje šeimoje, giminėje - visada malda lydėjo tėvus ir mane. To ieškojimo, dievojieškos, dar nesu atradusi, jo negali atrasti – tai nuolatinis ieškojimas. O tokia poezija - tai Dievo išaukštinimas, padėka. Labai bijojau, kad tai nepereitų į, kaip sakė redaktorius, davatkiškumą ir saldumą. Eilėraščiuose norėjau susieti savo gyvenimą su Dievu. Tai mano gyvenimas, mano piligrimystė, padėka Dievui: kas aš esu, kur einu ir noras dalintis su kitais, – mano tikėjimo liudijimas.

Ar pačiai svarbi kitų nuomonė? Kokie knygos redaktoriaus žodžiai labiausiai įstrigo pristymo metu?

Taip, svarbi. Knygos redaktorius man yra autoritetas kaip žmogus, kūrėjas, asmenybė. Labai įstrigo žodžiai, kad turiu eiti į žmogų. Aš labai stengsiuosi ir jau po truputį dėlioju naujus eilėraščius, galbūt naujai knygai, ir tai jau visai kitokia poezija – labai įdomu, ką jis pasakytų apie kitą mano kūrybą.

Poetė Regina Katinaitė – Lumpickienė sakė, jog labai atviri Tavo eilėraščiai? Kalbi apie namus, motiną, Dievą. Kaip arti prisileidi skaitytoją?

Stengiausi, kad kuo arčiau pažintų. Kiekvienas eilėraštis yra išgyventas santykiu su žmonėmis, iš džiaugsmo, skausmo, įvykių, bendrysčių, norėjosi tiesiog dalintis dalintis, kad jis mane pažintų, atrastų, kas man yra svarbu.

O šeima, artimieji, draugai kaip įvertino Tavo poeziją?

Mano vyrui, tėčiui buvo didelis siurprizas, nes slėpiau: viską dariau slaptai, kaip pelė po šluota, kad juos nustebinčiau. Labai skaudu, kad nepamatė knygos mama, bet paguoda, kad ji turbūt mato tai iš dangaus. Draugai pasitiko su ovacijomis, gėlėmis, jau buvo pristatymas mini grupėje. Jie buvo girdėję mano eiles, padėjo man ir džiaugėsi.

Galvoji apie kitą knygą?

Gal ne taip greitai, bet norėčiau, kad ji būtų kitokia, kitaip prabiltų į skaitytoją ir mano mintys kitokios.

Interviu rengė ir kalbino Dainora Narkūnienė