V. Garunkštytė: „Mane tėvai auklėjo, kad darbas svarbiausias dalykas gyvenime"

Vasario 16 – ąją visa Lietuva minėjo ir šventė valstybės šimtmetį. Tuo tarpu paskelbti Utenos krašto garbės piliečiai ir apdovanoti Utenos kraštui nusipelnę politikai bei visuomenės atstovai. Bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai sveikino savo direktorę Vidą Garunkštytę.

Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos vadovei buvo suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas už aukštus pasiekimus profesinėje veikloje, visuomeninę, aktyvią, ilgametę veiklą Lietuvos bibliotekininkų asociacijoje, Utenos trečiojo amžiaus universitete bei Utenos vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje.

Po šurmulingų ir gausių sveikinimų, atslūgus emocijoms kalbiname Utenos krašto garbės pilietę Vidą Garunkštytę.

Kaip jaučiatės? Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

Man čia svarbiausias apdovanojimas, nors esu gavusi ir kelias premijas, ir valstybinius apdovanojimas. Savame krašte labai sunku įrodyti veiklą ir būtent tokios institucijos kaip biblioteka, nes nuo tarybinių laikų atrodė, kad čia nieko neveikia žmonės – yra tokia institucija ir tegu būna. Bet mes savo veikla per daug metų sugebėjome, ypatingai Utenoje, įrodyti, kad tai labai svarbi vieta, ypač tokiose vietose, kurios nutolę nuo sostinės, didžiųjų miestų, kultūros centrų.

Kada žmogus daug pasiekia gyvenime? Ar kai dirba mylimą darbą, ar yra darbštus, pareigingas, ar tai sėkmės dalykai?

Mane tėvai auklėjo, kad darbas svarbiausias dalykas gyvenime. Ir dabar aš visiškai nesuprantu Z kartos, norėčiau juos pavadinti T karta – tinginių. Norint, ką nors pasiekti ar padaryti įdomų darbą, tai tikrai 8 valandų per dieną neužtenka. Dabar diskutuojama, jog nereikia namų darbų vaikams, tai kaip tada įpratinti žmones dirbti? Darbas, nuolatinis darbas duoda rezultatus, be abejo, gabumai, nes per tą patį laiką gabesnis žmogus nuveikia žymiai daugiau. Pagal Darvino teoriją - beždžionę žmogumi pavertė darbas.

Ar visada buvote lyderė? Kokia Vida buvo vaikystėje, studijų metais?

Oi aš nežinau, ar aš lyderis – taip susiklostė gyvenimas. Jo... aš buvau lyderė kieme, mokykloje, buvau komjaunimo sekretorė, o studijų metais buvo jau kiti prioritetai - geriau leisti laiką nei būti lyderiu. Aš nežinau, ar bibliotekos direktorius lyderis – tiesiog turėjau daugiau galimybių belsti į įvairias duris ir inicijuoti įvairius projektus. Kai Lietuvoje atsidarė Dž. Sorošo fondas, mums pasidarė įdomu dirbti bibliotekoje: pridarėme visokių projektų ir jie buvo finansuojami, - biblioteka tada pradėjo keistis. Yra daugiau lyderių bibliotekoje. Man, turbūt, pavyksta suburti bendraminčius žmones, jiems patinka mano idėjos, aš įsiklausau į jų idėjas ir kartu dirbame ir kartais mums pavyksta.

Kuo žavėjotės jaunystėje, Jūsų autoritetai?

Vaikystėje žiūrėjau į debesis gulėdama ant pievos ir man buvo labai gražu. Visada norėjau nuvažiuoti į Ameriką ir labai liūdėjau, kad gyvendama Tarybų Sąjungoje negaliu išvažiuoti į užsienį. Šeštoje klasėje mamai sakiau, kad reikia man dabar važiuoti į Pietų Afriką, nes dabar išleidžia išvažiuoti. Po to žavėjausi savo grupiokės vyru, kuris vaikystėje konstravo plaustą, kad pabėgtų į Švediją. Aš užaugau su Amerikos balsu ir man a.a. Romas Sakadolskis buvo guru, net rusų kalbą išmokau dėl to, kad suprasčiau, ką kalba Laisvoji Europa ir Amerikos balsas, – tai mane įkvėpdavo. Įkvėpdavo tėvų pokalbiai apie pokarį, kurių turėjo negirdėti vaikai, bet jie girdėdavo ir kitame kambaryje. Aš tikėdavau, kad ateis diena, kai Lietuva bus laisva, nors man prigrasindavo, kad aš negaliu apie tai kalbėti. Mano idealai buvo žmonės, kurie miškuose padėjo galvas.

Kas jums sunkiausia ir lengviausia darbe ?

Sunkiausi, kai būna ekonominė krizė ir reikia atleidinėti žmones. Vadovo misija ir yra labai nemaloni. Atsimenu seną vadybos teoriją – vadovas, kaip liūtas gali visada miegoti ir pabusti, kai ištinka krizė. O smagu, kai sugalvojame įvairių idėjų ir pavyksta jas įgyvendinti, rasti pinigų, kurie dažniausiai nėra savivaldybės biudžetas. Smagu, jog mūsų kolektyve yra žmonių, kurie nori dirbti, turi idėjų, neskaičiuoja darbo valandų, padeda jas įgyvendinti ir yra jų iniciatoriai. Smagu, jog ir rajono valdžia visada pritaria mūsų sprendimas, padeda juos įgyvendinti - juk kai turi idėjų, užkreti jomis kitus ir pavyksta - vienas lauke ne karys.

O gyvenime?

Gyvenime sunkiausia, kai tenka atsisveikinti su artimiausiais žmonėmis, o lengviausia ryte eiti į darbą, o vakare namo.

Ko išmokote būdama vadove?

Aš jau dinozauras – labai nebemadinga. Kuo ilgiau vadovauji, tuo sunkiau yra bausti žmogų, ko naujas darbo kodeksas neleidžia. Ir pačiai sunkiau rasti naujų idėjų. Pasaulis yra viską išradęs ir bibliotekos susiduria su technologiniais iššūkiais, migracija, bet man įkvėpiantis pavyzdys nusirašytos idėjos ir pritaikytos Lietuvai. Suomiai, norvegai yra iniciatoriai tokių dalykų ir, pamatęs kokių idėjų pas juos ar toje pačioje Amerikoje, gali pritaikyti,- tai yra smagu. O šiaip reikia elgtis su lankytojais taip, kad tau patiktų, kaip elgtųsi su tavimi – to mes ir siekiame.

Utenos biblioteka moderni ir patraukli, labai aktyvi. Tai daugiau džiugesys ar didžiulis darbas?

Man bibliotekoje nėra sunku dirbti – tai, aišku, džiugesys. Jei viešoji biblioteka niekam nereikalinga, jei neina žmonės, jei nepritrauki naujomis paslaugomis, knygomis, renginiais, tai reikia galvoti, ar bereikia šitos institucijos. Mes stengiamės, ne tik paklausti, ko jiems reikia, bet užbėgti ir pasiūlyti, ko jie nėra matę ar girdėję, – tokia biblioteka turi būti, tokia yra visame pasaulyje.

Esate apkeliavusi visą pasaulį, visada kalbate apie Ameriką kaip svajonių šalį. O galite vis dėlto pasakyti, kad gera gyventi ir dirbti Lietuvoje?

Tai taip, viskas čia dabar yra gerai, tik didžiulė socialinė atkirtis, kuri šiek tiek sumažėjo per 27 metus, bet nėra tokia, kad žmogus jaustųsi saugus mūsų šalyje: saugus, kai ištinka nelaimė, kai išeina į pensiją, kai netenka darbo, bet tai, manau, lemia maža ekonomika. Manau, kad neatsakinga ir centrinė valdžia kai kuriais sprendimais: nesprendžia socialinės atskirties problemų ir nenori daryti jokių reformų, o gyvena nuo rinkimų iki rinkimų, – tai didelė  šalies bėda. Tas bėdas iš dalies Rytų Europoje pavyko įveikti estams, bet viskas yra įveikiama ir Lietuvoje. Labai daug tikiuosi iš naujos kartos, kurie turi visai kitokį suvokimą, kuriems nėra savo „chebros", kurie padoriai elgiasi, nori gauti didesnius atlygimus ir gyventi iš jų, tikiuosi jie pakeis Lietuvą – ji taps normalių šalių dalimi, ko dabar labai stengiamės. Aš galvoju pavyks. Aš gyvenu Lietuvoje ir neturiu daugiau, kur gyventi. Aš turiu čia galimybes kurti, o Amerika man to nesuteiks: kol aš integruosiuos, jau sulauksiu ir trečio gyvenimo, o aš nesu budistas. Man belieka čia dirbti ir kurti savo šalį panašią į Ameriką, gal šiek tiek prastesnę.

Kokių sveikinimų sulaukėte gavusi garbės piliečio vardą?

Sveikino šeima, seserys, seserų vaikai ir anūkai, sveikino bendradarbiai, sveikino mano draugai,– džiaugiasi, pasirodo, visas miestas ne tik aš.

Jūsų gyvenimo antidepresantai?

Vakar slidinėjau, ėjau į pirtį. Man depresija nesuprantama liga – tai reiškia nemėgti dirbti. Eik sniego kasti, eik į slaugos ligoninę, į senelių namus paskaityti, pakeisti sauskelnių ir tada gyvenimas pasidarys lengvesnis. Depresija man nesuvokiamas žodis, gal tai yra liga, bet daugeliui tai gyvenimo būdas. Vasarą mėgstu anksti atsikelti, maudytis ežere, važinėti dviračiu, vaikščioti miške, - jo... labiausiai mėgstu maudytis.

Kalbino ir interviu parengė Dainora Narkūnienė