M. Survila: „Jokio skirtumo, kur mes gyvename – visi esame žmonės"

Gruodžio 12 d. į Uteną sugrįžo ir savo dokumentinį filmą „Stebuklų laukas" atvežė bei parodė Lietuvos gamtininkas, kino režisierius ir operatorius Mindaugas Survila. Dokumentinė poema apie žmones, daugiau nei 20 metų gyvenančius Budos miške, netoli Kariotiškių sąvartyno, pelnęs „Sidabrinės gervės" apdovanojimą.

Kodėl režisieriui kilo noras kurti ir pasakoti apie sąvartyno bendruomenę? Kas jį stebino? Ar svarbus jam pripažinimas? Kokį filmą dar žada atvežti uteniškiams ir klausiame savo kraštietį režisierių Mindaugą Survilą.

Prieš renginį socialiniame tinkle skelbėte: „Šindei grįžtu sava Utenėlan". Koks jausmas sugrįžti į savo miestą?

Gerai labai. Pilna salė žmonių: mokytojų, pažįstamų, artimųjų – labai malonu. Kada grįžtu paprastą dieną, labiausiai malonina girdėti aukštaitišką kalbą, nes aš pats jau 15 metų gyvenu Vilniuje, todėl labai džiaugiuosi čia sugrįždamas.

O kalbate tarmiškai?

Tai aišku, bet mano žmona vilnietė, tai kaip su manimi kalba, taip ir aš kalbu.

Ar dažnai grįžti?

Anksčiau taip, dabar rečiau. Neseniai baigėme montuoti filmą apie sengires  – labai buvo sunkūs metai, juodas darbas. Norėtųsi dažniau.

Uteniškiams rodote dokumentinę poemą „Stebuklų laukas". Filmas pakerėjęs žiūrovus šiluma ir žmogiškumu. Kaip atsirado šis filmas? Kodėl manėte, jog žiūrovui bus įdomu?

Viena mano draugė doktorantė rašė mokslinį darbą, metodas vadinosi vizualinė etnografija, objektas – žmonės, kurie gyvena prie Kariotiškių sąvartyno ir kurie eina ten, renka atliekas, jas priduoda. Man reikėjo padėti jai pafotografuoti ir pafilmuoti. Pamaniau, nuvažiuosi ir viskas... Bet kai nuvažiavau ir pamačiau: mašinas, žmones šokančius ant jų, šimtai kirų, verčiamas šiukšles, aš negalėjau patikėti, kad tai gali būti Lietuvoje, čia pat prie Vilniaus – labai egzotiška ir keista. Iš pradžių buvo labai sunku ir nesaugu - galėjome būti sumušti – tie žmonės manė, kad mes žurnalistai. Vėliau supratau ir pamačiau, kad kiekvienas iš jų yra žmogus: skirtingai apsirengęs, bendraujantis. Aš supratau, kad apie juos visai nieko nežinau. Iš spaudos sužinai vien neigiamus dalykus. Pačią pirmą dieną pastebėjau, kad jie yra asmenybės ir panorau juos pažinti. Ir prasidėjo... Pradėjome filmuoti sausį, o vasarį turėjo būti uždarytas sąvartynas. Manėme, kad pafilmuosime pora mėnesių ir jie išsivaikščios. Tačiau vieni išsivaikščiojo, kur turėjo, o kiti, vyresnio amžiaus, ir liko gyventi. Mes filmavome net ketverius metus ir jie gyveno,  net kai baigiau filmuoti. Režisieriaus darbas tuo ir įdomus, kad gali filmuoti ir tyrinėti žmones – man pačiam buvo labai smalsu, o kai tos medžiagos buvo labai daug, pagalvojau: gal ir kitiems bus įdomu.

Filmas pripažintas Lietuvoje - apdovanotas „Sidabrine gerve", užsienyje filmas buvo atrinktas į prestižinių pasaulio filmų festivalių programas. Ar tikėjotės tokio populiarumo, įvertinimo? Kas labiausiai džiugino?

Ką ta „gervė" – tik skulptūra, filmas nuo to netampa geresnis, bet paskui aš supratau, kad šitie apdovanojimai yra labai svarbūs žmonėms  – daugiau jų pritraukia. O mūsų tikslas ir yra pasakoti žmonėms, o ne pasidėti filmą į stalčių.

Ir filmą galima pažiūrėti nemokamai?

Taip. Po kelių metų, po festivalių, mes atiduodame jį žmonėms. Kas nori padabot, tai www.sangire.lt iš kurio norit krašto.

Apie kokį žiūrovą galvojote, kurdami filmą?

Negalvojau, kūriau, kaip man gražu. Yra filmų, kurie rūpinasi žiūrovu, ypač komerciniai, tačiau manau, jie praranda dvasią. Aš galvojau, jei man pačiam įdomu, tai gal ir kitam.

Papasakokite daugiau apie filmo personažus. Kažkuriame interviu pavadinate juos unikalia bendruomene.

Taip jie unikalūs. Jie renka plastiką, stiklą, spalvotą nespalvotą, metalą, jį rūšiuoja, atvažiuoja supirkėjai ir nuperka, o jie už tuos pinigus gyvena – tai buvo anksčiau. Dabar, pagal naujausius ES įstatymus, visos šiukšlės, kurios atvežamos į sąvartyną, nebegali būti išvežamos – jie dirbti ten nebegali. Dabar visi sąvartynai uždaryti, žmonės nebegyvena, tai mums pasitaikė proga juos nufilmuoti dar prieš uždarant sąvartynus. Spauda suformavusi labai negatyvią nuomonę, bet yra visai kitaip: viena gydytoja, kuri važiuoja ten suteikti pakalbą, yra pasakiusi: „duok Dieve, mums kiekvienam rūpintis vieni kitais taip, kaip jie rūpinasi". Tai uždara bendruomenė, neprisileidžianti ypač žurnalistų. Yra ir filme linksmų epizodų, kad jie sėdi ir skaito apie save straipsnį, juokiasi, tačiau yra ir labai liūdna dalis: vaikai nežinojo, kad jų tėvai gyvena sąvartyne, jie prašė, kad apie juos nerašytų spauda, bet... ir kada jie nuvažiavo pas vaikus, jie apsimeta, kad jų nepažįsta – kas gali būti žmogui blogiau – per vieną skambų straipsnį sužlugdyti žmonių gyvenimai .

Kaip sekėsi bendrauti su jais?

Pačioje pradžioje labai sunkiai, nes mus taip pat įtarinėjo esant žurnalistais. Tačiau mes tik vaikštinėjome, prie jų nelindome, pasisveikindavome, nusišypsodavome ir po kokio mėnesio svečiavomės pas juos namelyje. Vėliau, mėnuo po mėnesio, jiems tapo prestižo reikalu pas ką mes esame buvę – jie labai norėjo. Jie prikraudavo mums rūbų, daiktų – ne mes jiems dovanas nešdavome, o jie mums. Mes tapome draugais, tačiau jie intymius dalykus papasakojo mums tik po ketverių metų. Jokio skirtumo, kur mes gyvename – visi esame žmonės.

Jums rūpi žiūrovo nuomonė po filmo peržiūros?

Tos reakcijos svarbios. Dažniausiai, jei patiko, sako, koks geras filmas, jei nepatiko, nieko nesako. Vienas operatorius yra sakęs, kad po filmo priėjo žmogus ir sako: „tas Survila filmuoja žmones kaip kokius gyvuliukus, nedaro jokios įtakos". Aš manau, kad tai nėra minusas, atvirkščiai –  matai ne režisierių, o pačius žmones, faktūras.

Filmas „Sengirė"- dar vienas jūsų filmas apie kitus Lietuvos gyventojus. Jau įvyko pasaulinė premjera, laukia ir Lietuvos žiūrovas. Pristatykite.

Ketverius metus kūrėme – labai sudėtingas. Tai filmas apie mišką, apie jo gyventojus, gyvius, surinkome vertingiausias vietas, papasakojome apie mišką, kurio jau nebėra – sudėjome iš mažų gabaliukų ir gavosi įspūdingas filmas. Kviesiu pavasarį „Taurapilin" jį pamatyti.

Ačiū už pokalbį

Interviu rengė ir kalbino Dainora Narkūnienė