A. Stonys: „labai jautriai į tai pažiūrėjau, nieko neprimelavau“

Bibliotekoje režisierius Audrius STONYS pristatė savo naujausią filmą „Moteris ir ledynas" apie mokslininkę Aušrą Revutaitę, jau trisdešimt metų gyvenančią Tian Šanio kalnuose 3500 m virš jūros lygio esančioje Glaciologijos stotyje ir tyrinėjančią klimato pokyčius Tuiksiu ledyne.

Lietuvė mokslininkė yra labai gerbiama Kazachstano - jos vardu pavadintas ledynas.

Po peržiūros režisierius bendravo su žiūrovais, vėliau sutiko atsakyti į keletą klausimų bibliotekos laidai „Stotelė – biblioteka".

Šiandien uteniškiams parodėte dokumentinį filmą „Moteris ir ledynas" ir sakote, jog tai filmas apie tai, ką galvoji jį žiūrėdamas.

Žinoma, todėl kad filme labai nedaug informacijos. Daugiau pasakoju vaizdu, o vaizdas visada atviras interpretacijai, suvokimui. Jei žmogus, žiūrėdamas į kalną, galvoja, koks didelis pasaulis – jis teisus, arba koks menkas žmogus – jis irgi teisus, - visada priklauso, kur jis žiūri. Kiekvienas filmas, jei jis nėra komercinis, palieka žmogui laisvę jį suprasti.

Tai filmas apie Lietuvos mokslininkę Aušrą Revutaitę. Papasakokite daugiau apie pagrindinę heroję. Kaip sekėsi dirbti su šia mokslininke?

Ją reikia pamatyti, taip pat ir ledyną. Yra dalykų, kurių negali papasakoti. Kalnus reikia pamatyti, o žmogų reikia sutikti – kinas duoda tokią galimybę, bet... Tai nepaprastai įdomi moteris, be galo stipri. Įsivaizduokite, išgyventi kalnuose vienatvėj 32 metus, be ryšio su pasauliu, ant gyvybės ir mirties slenksčio, nes nežinai, kas atsitiks sekančią sekundę, valandą, dieną. Ji dirba labai sunkų, reikšmingą darbą – tyrinėja mūsų globalinio atšilimo procesus – ji labai gerbiama, vertinama. Ji dirba Kazachstano institutui ir jie vieną iš ledynų pavadino jos vardu. Tai unikalus atvejis, niekada nėra buvę, kad gyvam esant žmogui, jo vardu pavadintų ledyną.

Prisiminkite ir pasidalinkite įspūdžiais, kai nuvažiavote filmuoti.

Pirmiausia, pajunti viską savo kailiu, nes tai yra didžiulis aukštis – 3500 m., 30 procentų mažiau deguonies, pajunti galvos skausmą, negali įkvėpto oro, padvigubėja tavo ir daiktų svoris, – tokiose sąlygose turi filmuoti ir dirbti – tai viena pusė. O kita – pribloškė ledyno grožis: tokio neapsakomo grožio vaizdai, kad neleidžia užmerkti akių, tos besimainančios vaivorykštinės ledo spalvos, - stebuklinga vieta.

Ar viską pavyko įgyvendinti, ką buvote sumanę?

Jei aš nors viename filme padaryčiau, ką norėjau padaryti – nebedaryčiau daugiau. Visada lieka, kas nepavyko, ko negalėjai padaryti, ar kitaip – tai vidinis alkis, pojūtis, kad ne viską pasakei.

Filmas „Moteris ir ledynas" pelnė daugybę apdovanojimų ir įvertinimų, nuskynė laurus ir tarptautiniuose festivaliuose. Kuris pripažinimas svarbiausias?

Iš tiesų svarbiausias pripažinimas Lietuvoje. Filmai nedaromi nei Indijos, nei Vokietijos ar Lenkijos gyventojams – ten ir gyvenčiau, ir daryčiau, o aš gyvenu Lietuvoje ir darau lietuvių žiūrovui. Ir kai pavasarį gavo filmas ne tik dokumentinio filmo, bet žiūrovų prizą, man pasirodė labai reikšminga, – vadinasi, dokumentinis filmas gali būti žiūrimas ir pilnos salės tai liudija – tai didžiausias prizas ir komplimentas.

Smagioji jūsų kaip režisieriaus darbo dalis?

Man, turbūt, filmavimas, nors filmas gimsta montažinėje. Filmavimas yra sunkiausia dalis, bet pati maloniausia – ten pirmieji stebuklai įvyksta, susitikimai su žmonėmis, bendrauji, renkiesi kadrus, fiksuoji ir patenki į tokias stebuklingas vietas.

O kaip sekėsi bendrauti su šio filmo heroje?

Ne pati lengviausia herojė. Tai žmogus gyvenantis vienatvėje. Stengiausi išlaikyti tą vienatvę, tokia jos  teisė – kiek galėjau, tiek laikiausi tų taisyklių, distancijos, stengiausi negriauti tylos, vienatvės, harmonijos, kuri ten egzistuoja.

O ji matė šį filmą?

Ne, bet ruošiuosi birželio mėnesį jį nuvežti, nes dabar ten užsnigta.

Jums svarbi jos nuomonė?

Taip, žinoma, labai. Ji labai kritiška, bet tikiuosi, aš labai jautriai į tai pažiūrėjau, nieko neprimelavau.

Jums rūpi, koks po filmo peržiūros būna tęsinys: ką žmonės kalba, kaip vertina, supranta, nesupranta?

Labai rūpi, kai dalinasi, kalba. Jei yra tylos, aš labai neišgyvenu, nes lietuviai bijo paklausti kvailo ar paprasto klausimo. Man pokalbiai labai įdomūs ir naudingi, kas užkabino, sujudino ar nesujudino.

Kuo gyvenate dabar? Ko žiūrovas gali tikėtis ir laukti?

Dabar darau filmą apie savo mokytojus, dokumentalistus, kurie tiesiogiai mokė mane filmo, pasaulio suvokimo - tai kino meistrai: H. Šablevičius, R. Verba, latviai Uldis Braunas, estai – tie dokumentinio filmo poetai, kurie kūrė visą tą kalbą, kurią mes dabar suprantame. Filmas skirtas Lietuvos šimtmečiui – dėkingumo ir pagarbos duoklė tiems, kurie suformavo mūsų kiną.

Ačiū už pokalbį

Interviu rengė ir kalbino Dainora Narkūnienė