Loreta Vaicekauskienė: „Man gyva kalba – autentiška kalba, neprimestinė"

Bibliotekoje vyko Lietuvių kalbos kultūros metams skirtas vakaras „Lietuvių kabos politika sovietmečiu ir dabar" pagal knygą „Lietuvių kalbos ideologija: Norminimo idėjų ir galios istorija".

Dalyvavo knygos sudarytojai: sociolingvistė doc. dr. Loreta Vaicekauskienė, literatūrologas, istorikas, profesorius Paulius Subačius ir istorikas doc. dr. Nerijus Šepetys. 

Po renginio docentė Loreta Vaicekauskienė sutiko atsakyti ir keletą klausimų apie knygą, mūsų kalbos politiką bei norminimo galias ir idėjas.

Kuo lietuvių kalbos politika skiriasi nuo kitų valstybių?

Kiek man teko skaityti, susidurti, ištraukčiau pagrindinį bruožą – pas mus ta politika labai ryškiai užsiima kalbininkai ir yra orientuota ne į visuomenės pagalbą, švietimą, informavimą, rekomendacijas, o kiek į persekiojimą ir draudimus. Kad kalbininkai šiandien gali drausti, yra išskirtinis mūsų bruožas.

Esate viena iš knygos „Lietuvių kalbos ideologija: Norminimo idėjų ir galios istorija" sudarytoja. Kuo rėmėtės sudarydami knygą?

Be abejo, tyrimais ir skaitymais kitų knygų. Tai mūsų pačių knaisiojimasis tekstuose, dokumentuose ir ką kiti rašo apie kalbos politiką.

Koks tikslas šios knygos?

Kaip mokslinės knygos tikslas, visų pirma – paaiškinti, papasakoti apie reiškinį ir parodyti, koks jis yra, skaitytojui. Berašydami mes aiškinamės ir patys sau. Mūsų smalsumas vedė aiškintis, rašyti tuos tekstus ir sugulė į knygą.

Kas yra nutikę su lietuvių kalba?

Mūsų lietuvių kalba yra labai konservatyvi, labai paveikta sovietmečio, požiūrio į žmogų, į jo kultūrą, individualumą, į jo teisę pasirinkti ir užsikoncervavusi, labai subiurokratėjusi: išleisti įstatymai, viskas nutarimų forma ir prievole tų įstatymų laikytis.

Bet ar kalba gali būti be taisyklių?

Ji ir yra su taisyklėmis, tik jos nelygintinos, pavyzdžiui, su kelių eismo taisyklėmis, kurios reikalingos dėl tvarkos, kad išvengtume nelaimių. Su kalba nelaimės negali būti. Kalbos taisyklės veikia visiškai kitaip: struktūros taisyklės, gramatinės - mes jas išmokstame iš tėvų besiklausydami per pirmus gyvenimo metus. O kultūrinės taisyklės, nesusijusios su mūsų psichologija, su kognityviniais gebėjimais, su smegenų veikla, su mūsų kultūra irgi ateina iš mūsų aplinkos, šeimos – vaikai genėtinai greitai išmoksta, kad šis žodis negražus, negalima keiktis ir panašiai. O jei laužome kalbą, tai taip pat tikslingai. Kalbos įvairovė mums reikalinga ir nėra lygintina su eismo taisyklėmis,- tai mūsų tapatybės dalis.

Jūs teigiate, kad lietuvių kultūra ir kalba yra uždara ir izoliuota. Kodėl taip manote?

Aš taip matau mūsų kultūrą, nes pažįstu ir kitas kultūras. Kaip humanitarinių mokslų atstovė nuvažiavusi kur nors stažuotis, matau, kad jie ima temas, kurios neapsiriboja jų pačių vienų kultūra. Gali iš viso pasaulio imti literatūrą, kultūrą, studijuoti ją – tas ypač būdinga pokolonijinėms valstybėms. Žmonės važinėjo, pažino, susipažino ir tęsia tą pažintį toliau ir tai nereiškia, kad jų kultūra apleista. O galėjimas pasilyginti atneša naudos, tai nėra teigiama ar neigiama – tai pažinimo dalykai. O izoliuota kultūra mažiau pažįsta save.

O kalba neišnyks, jei imsime vartoti svetimybes, kitas formas, struktūras?

Mes kaip mokslininkai teigiame, kad kalba keičiasi, bet nereikia tai vertinti kaip blogėjimo. Kad kalba išsikeitė, ji nebe tokia – tai ideologinis vertinimas, tai yra tik mūsų ilgesys, kad kadaise tai buvo ir buvo geriau. O kai skoliniesi nebūtinai ištrini savo. Mes turim labai daug skolinių ir nebūtinai blogų – žodis agurkas irgi skolinys, bet dabar jau niekas taip nebevertina.

Kaip manote apie situaciją mokyklose dėl kalbos mokymo?

Visų pirma, lietuvių kalbos nereikia mokytis kaip užsienio. Tas jau yra visose švietimo sistemose. Turime išmokyti rašyti,  rašybos ir kurti tekstus, dalintis mintimis, o ne mokyti kažkokio sukurto lietuvių kalbos standarto ir vadinti jį geresniu už kitus. Šiandien reikia žmogaus gebančio komunikuoti, o ne mokytis priekabių, prie gimtosios kalbos, mokytis taisyklingai kirčiuoti, - mokiniai taiso savo kalbą į kažkokią kitokią kalbą.  Mes labai smarkiai gaištam laiką, o bendrinė kalba ta kalba kalbame, kai nekalbame tarme. O kas dar yra blogiausia? Žmonės pradeda nepasitikėti savo kalba – jie sako, kad nemoka savo kalbos – tai yra labai baisu. Tai sovietinė prievarta, švietimo sistema. Lietuvių kalbos ir literatūros mokymas yra sukoncentruotas į keisto modelio kūrimą.

Kalbos gyvastis?

Kad kalba gyvuotų, išliktų, turime pirmiausia ją perduoti. Man gyva kalba – autentiška kalba, neprimestinė.

Ačiū už pokalbį

Kalbino Jurgita Gudelienė

Redagavo Dainora Narkūnienė