Giedrė Beinoriūtė: „Labai mėgstu prisiliesti prie tikro gyvenimo..."

Kino ir teatro režisierė Giedrė Beinoriūtė rugsėjo paskutinį ketvirtadienį uteniškiams atvežė savo septintąjį filmą „Pokalbiai rimtomis temomis", kuriame savo herojus vadina išminčiais ir prisipažįsta, jog pati būtų neišdrįsusi kalbėti prieš kamerą.

Prieš penkerius metus vyko šio Jūsų filmo premjera „Pokalbiai rimtomis temomis". Kaip atsirado šis filmas?

Pagrindinė inspiracija kilo iš Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos", kurioje ji kalbina vaikus, vadina juos „sunkaus likimo vaikais" ir kalba su jais apie gyvenimiškus klausimas – tai buvo pradžia. Aš perskaičiau tą knygą, ji man labai patiko, tačiau negalvojau kurti filmo. Norėjau kurti filmą pagal kitą V. Juknaitės knygą, bet ši nedavė  ramybės - tas vaizdas, tie vaikai. Galvojau tuos pokalbius panaudosiu vaidybiniame filme, bet supratau, kad nepavyks atkurti autentiškumo ir supratau, kad reikia surasti savo vaikus ir juos pakalbinti.

Kuo šis filmas yra kitoks?

Kiekvienas filmas yra kitoks. Tikriausiai man sekasi gyvenime vis išbandyti kitas formas, žanrus. Šis filmas išsiskiria tuo, kad tai yra tik pokalbiai su vaikais, matome tik vaikus, jų veidus, iš to susikuria visas pasaulis.

Kodėl daugiau jūsų repertuare dokumentinių filmų?

Nežinau kas suskaičiavo, bet maždaug po lygiai. O šiaip labai mėgstu dokumentinį kiną. Atsakymas gali būti ir pragmatiškas: dažniausiai viskas vyksta greičiau, reikia mažiau resursų. Labai mėgstu prisiliesti prie tikro gyvenimo, pasakoti tai, kas vyksta, apmąstyti, kaip gyvename, - labai įdomu. Paaugliams aš dėstau dokumentinį kiną, pavyksta sudominti ir daugėja pamišusių dėl dokumentinio filmo.

Ar tikite, kad dokumentika gali padėti ką nors išspręsti?

Ne, bet mėgstu cituoti, kad „tauta be dokumentinio filmo, kaip šeima be nuotraukų albumo". Tai kam reikalingos tos nuotraukos? Galima sakyti prisiminimams, bet iš tikrųjų, kad suvoktume save, kad galėtumėme mąstyti apie save iš prisiminimų, daryti išvadas. Dokumentinio filmo labai svarbi funkcija – aprašyti mūsų pasaulį, užfiksuoti, atsigręžti.

Jūsų filmo herojai yra vaikai. Kokiam žiūrovui skirtas šis filmas?

Visiems, toli gražu ne vaikams. Kai kūriau filmą, visiems vaikams sakiau, kad filmas kuriamas suaugusiems žmonės ir klausdavau jų, ar suaugusiems bus įdomu, ir jie turėjo šiokių tokių abejonių, kad suaugusiems vaikai neįdomūs. Tai ir atspindi, kaip vaikai jaučiasi – nepakankamai svarbūs, kad būtų įdomūs, bet tą filmą labai noriai žiūri ir paaugliai, ir vaikai – man patinka, kad publika yra plati. Tiesiog manau, kad suaugę pamatys kitus sluoksnius negu vaikai. Man buvo smagu, kai aš pavasarį buvau Gruzijoje ir tas filmas dalyvavo konkurse, o žiūri buvo vaikai ir jie išrinko šį filmą geriausiu – gruzinų vaikai atrado kažką sau – man buvo didelis įvertinimas.

Gražiai vaikus vadinate  - išminčiais...

Todėl, kad jie pasako labai daug išmintingų, pamokančių įžvalgų, kurias gali sau gyvenime priminti, pakartoti. Pavyzdžiui, filme berniukas Ignas pasakoja apie meilę, į klausimą „kas yra meilė" atsako, „kad vienas žmogus kitam iš gerumo padeda", – kokie talpūs žodžiai, kaip mes pamirštam pagalbą iš gerumo, ne už kažką. Jie su savo supaprastinta kalba labai tiksliai užčiuopia pačią esmę.

Kodėl jums svarbus žmogus – vaikas?  Tą įrodo ir kitos jūsų veiklos  - savanorystė „Vaikų linijoje".

Čia turbūt pašaukimas. Kažkada su Juknaite esame išsakę sakinį paradoksą – „man nuo vaikystės patinka vaikai". Aš nuo dešimties metų leisdavau daug laiko su savo sūnėnais - tai man patiko ir iki dabar turiu vaikų draugų. Tai nėra sąmoningas pasirinkimas. Tai eina iš širdies...

O kokia buvo jūsų vaikystė?

Kaip ir visų – įvairi. Mano dalis gyvenimo prabėgo mieste, dalis kaime pas bobutę. Aš esu iš pilnos šeimos – turiu abu tėvus ir brolį - šeima draugiška. Daug laiko praleidau Aukštaitijoje,nes mano seneliai gyveno Kupiškyje. Bet šalia smagių dalykų atsimenu, nors gerai sekėsi ir mokslai, daug liūdesio ir vienatvės – iš kur jis kilo aš iki šiol nežinau... Tai gal man tas padeda susitapatinti... ir sukūrėme „Pokalbiai rimtomis temomis", bet vaikystė buvo smagi.

Ar būtumėte norėjusi šio filmo heroje?

Kažkas jau yra to klausęs. Aš būčiau tas nekalbantis berniukas – aš buvau labai drovi vaikystėje, abejoju, ar mane kas nors būtų prakalbinęs, gal... aš prisimenu save drovią, bet mama pasakoja, kad kai buvau maža, darželinio amžiaus, nesustodama autobusuose sakydavau eilėraščius prie svetimų žmonių, kuo aš negaliu patikėti.

Vaikų problemos, džiaugsmai, mintys, norai keičiasi? Vaikų vaikystė keičiasi, jei lyginsite save ir šiandienos vaikus?

Labai įdomus klausimas. Sunku atsakyti... vaikystė tikriausiai nesikeičia, bet keičiasi išraiškos, kalbėjimo forma ir tą, ką galima pasakyti. Man įsiminė Sergėjaus Loznicos filmas, sukurtas iš senų rusiškų kronikų, kur klausia berniuko, pionieriaus ar spaliuko: „ar tu mėgsti dirbti?", ir kas yra normalu, kad vaikas nemėgsta dirbti, o mėgsta žaisti, man rodos, į tą klausimą neatsako, nors turėtų atsakyti, kad mėgsta. Tai vaike atsiskleidžia tiesa, ir Loznicos filme tas momentas yra labai svarbus. Kai seniau visi atsakydavo, kaip reikia atsakyti, kad nekalbėjai apie jausmus – gal tas skirtumas? O egzistenciniai dalykai..? matome iš literatūros istorijos, kad nuo antikos laikų nesikeičia - sprendžiame tas pačias problemas.

O kuo norėjote būti vaikystėje?

Aš norėjau būti režisiere nuo 11 metų. Galvojau, kad dirbsiu teatre, bet persiorientavau paskui į kiną. Paraleliai buvo norų gal psichologija, gal matematika, man daug kas sekėsi..., bet gana anksti sugalvojau, kad noriu būti režisiere ir nesigailiu.

Kuo gyvenate dabar?

Dabar esu pabaigimų laike: baigiu filmą pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą", jau vyksta paskutiniai darbai, baigiu studijuoti doktorantūros ketvirtus metus, dėstau Muzikos ir teatro akademijoje  - tokia kasdienybė, tokios pabaigos gal reikš kažkieno pradžią.

Ačiū už pokalbį

Kalbino ir interviu rengė Dainora Narkūnienė