Nijolė Narmontaitė: „rašytoja aš savęs nelaikau, aš tiesiog mėgaujuosi tuo ir žaidžiu“

Energinga, žavinga ir charizmatiška aktorė Nijolė Narmontaitė Utenos bibliotekoje pristatė jau bestseleriais tapusias savo tris knygas.

Prieš  susitikimą kalbiname autorę apie kūrybinį procesą, iššūkius, gyvenimo aistrą ir knygas: „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai", „Aktoriai, režisieriai ir studentai. Ko nematė žiūrovai" „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai".

Labai smagu, kad svečiuojatės Aukštaitijos sostinėje ir Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje. Ar pirmą kartą pas mus?

Bibliotekoje pirmą kartą. Ir kiek esu važinėju po bibliotekas, visada manęs klausia, ar aš buvau Utenos bibliotekoje, nes koks jau ten pastatas... Ir kada mes važinėjame po Lietuvos miestus, miestelius, pastebėjau, jog gražiausias pastatas yra biblioteka. Jaučiasi, jog bibliotekoms buvo skirta šiek tiek meilės: gražūs pastatai, viduje sutvarkyta, tik skaityk, skaityk ir skaityk. Žmonės turėtų norėti čia ateiti, pabūti, pasėdėti, nes čia labai jauku. Džiaugiuosi, kad ir mes atvažiavome.

O kaip skaitytoja lankotės bibliotekoje?

Taip, lankausi Vilniuje, bet dažniausiai pateikiu sąrašėlį ir man viską surenka, aš tik pasiimu, - tokiu būdu bendrauju su bibliotekomis.

Šįkart bibliotekoje pristatote net tris savo knygas, ne vaidinate...

Taip, šiandien pristatau tris knygas: „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės, ko nematė žiūrovai", „Aktoriai, režisieriai ir studentai, ko nematė žiūrovai",  „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai, ko nematė žiūrovai".  Antrąją knygą net ir vaidinu, nes tai apie mane pačią. Paprastai žmonės labai juokiasi. Aš visada išvažiuoju iš tų susitikimų laiminga, nes matau besišypsančius, besijuokiančius žmones.

O kada būna smagiau susitikti, ar kaip aktorei, ar kaip rašytojai?

Tai vienas kitą tik papildo. Aš vaidinu daug pristatinėdama tas knygas. O rašytoja aš savęs nelaikau, aš tiesiog mėgaujuosi tuo ir žaidžiu.

Ar tikėjotės tokio šių knygų populiarumo?

Žinote, paprastai kaip yra?.. Jei aš imuosi spektaklio, pjeses, aš visada nujaučiu, kad bus gerai, o jei jaučiu, kad ne, aš net nesiimu. Aš labai labai tikėjau. Pagalvojusi, kad man pačiai taip yra įdomu, smalsu, patys juokiamės iš tų istorijų: kas mums yra atsitikę gastrolių metu, kai pavėluoji į spektaklį, į sceną neišeini... Mes vieni kitiems pasakojome ir šitiek juokėmės, tai pamaniau, kad būtų įdomu ir ne scenos žmonėms. Ir aš jutau, kad bus gerai, bet kad taip bus gerai, aš net susapnuoti negalėjau, kad knygos taps bestseleriais, kad jas taip norės skaityti... Knygų mugės metu praeidamos bibliotekininkės sakė, kad negali perskaityti knygos, nes prie jų tokios eilės. Koks begali būti džiaugsmas ir įvertinimas. Negali sustoti, nes žmonės ir toliau prašo ir klausia, ar bus dar ketvirta. Bus bus ir ketvirta. Gal ne taip spėriai, bet bus. Gal ne per metus, kaip šios trys, tegu susiguli..., bet atkeliaus ir ketvirta.

O darbas su knyga džiugino, vargino, stebino, vežė, liūdino? Kokios emocijos?

Nepaprastai viskas žaismingai. Nepaprastai buvo džiugūs tie susitikimai. Kalbinau savo kolegas. Susitikdavome dažniausiai mano namuose, skaniai vakarieniaudami, nes aš gaminau visiems patiekalus, išsiklausinėjusi, kas ką mėgsta. Ir ne iš vieno gavau pastabų, kad leisčiau kulinarines knygas, nes labai skanu. Būdavo, kad bendraudavome ir po penkias, ir po devynias valandas, o buvo tokių, su kuriais bendravome ir pernakt. Tai tiek tų įrašų padarydavau... Žinoma, iššifravimo darbas tai jau buvo, ką veikti - labai didelis, sudėtingas darbas, niekam nedaviau to daryti. Visų pirma, kad nenutekėtų informacija, kurios nedėsiu į knygas, ar tik tarpusavio pokalbiai. Man buvo labai įdomu.

Ar tikrai daug nemato žiūrovai?

Kartais žiūrovas žiūri spektaklį ir net neįsivaizduoja, kas verda toje scenoje, nes tu gali būti pamiršęs tekstą, tavo kolega neatėjo į sceną ir kaip tu sukiesi iš padėties. Žiūrovai nemato daug, jie galvoja, kad taip ir turėjo būti, - čia įdomiausi momentai, kaip tu išsisuki iš padėčių, kaip sugebi toje situacijoje išsiversti. Tokios situacijos nepaprasti įdomios.

Tikslingai pradėjote savo knygas nuo kasininkių, vėliau studentų ir gerbėjų?

Šiaip teatras prasideda nuo rūbinės, - toks yra posakis, bet aš perverčiau ir pasakiau, kad teatras tikrai prasideda nuo kasos. Į rūbinę neini neturėdamas bilieto. Man jau gal prieš penkiolika metų buvo atėjusi tokia mintis. Sėdėdama Kauno dramos teatro kasoje (ten dirbo tokia kasininkė Danutė, tokia šviesuolė), o aš labai mėgdavau pas ją kasoje sėdėti ant žemės. Manęs žiūrovai nematydavo ir aš klausydavausi, ko jie klausia, atėję prie kasos. Būdavo labai smagu, kai išgirsti: „Ar Narmontaitė šiandien vaidins gyva?", „Ar su kelnėm leidžiate?", -  ir dar daug visokių smagių paklausimų. Ir man kilo mintis, kodėl to neužfiksuoti. Ir būna taip, jog pastebimas aktorius spektaklyje, žinomas režisierius, o tie žmonės, kurie prie teatro, spektaklio kūrimo daug prisideda, bet kažkaip lieka antrame plane, pavyzdžiui, grimuotoja... Aš galvoju ateityje bus sudėtinė dalis ir apie jas. Jei yra kasininkės, gali būti ir kiti darbuotojai, kurie spektakliui yra labai svarbūs žmonės.

Jūsų gyvenimo aistra be teatro ir rašymo?

Tai tą aistrą visi žino – kelionės ir žvejyba, aišku, dar labai mėgstu megzti, bet visiškai tam nebeturiu laiko – visiškai. Žinoma, labai norint..., bet visada atsiranda svarbesnių dalykų, įpareigojimų. Labai norisi knygas rašyti, daug koncertų, kvietimų, nes bendruomenės kviečiasi. Neseniai buvau Šveicarijoje su knygų pristatymais, Liuksemburge, prieš tai važiavau į Airiją, į Londoną jau trečią kartą. Važinėju, koncertuoju, pristatinėju knygas, spektakliai Vilniaus mažajame teatre, Vilniaus jaunimo teatre, -  veiklos tik kad spėk suktis.

Esate labai pozityvus žmogus. Tai įgimtas ar įgyjamas dalykas?

Žinote, kaip yra? Yra ir prigimtinis dalykas, nes mano tėvai buvo labai pozityvūs, labai linksmi, dainingi, kompanijų žmonės, tas gal man irgi atėjo iš vaikystės. Bet galima pasakyti, kad šiek tiek aš ir dirbau su savimi. Aš pajutau, kad kai esi pats džiugiai nusiteikęs, pradedi traukti tokius pat žmones aplinkui ir tada aplinka švarėja, ir gyveni tarsi ištisoje šventėje. Aišku, negali būti aklas ir nematyti, kiek yra neteisybės aplinkui, kas žmones skaudina. Bet nežiūrint visko, tu pagalvoji: gyvenimas toks gražus... Toks gražus pavasaris, kad ir užsitęsęs, bet atėjęs laiku, – tikrai yra kuo džiaugtis.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino ir interviu parengė Dainora Narkūnienė