Gina Viliūnė: „Mano privalumas, kad nesu istorikė“

Rašytoja jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, veda ekskursijas, rašo straipsnius, yra knygos „Vilniaus šventovės", istorinių romanų „Karūna be karaliaus", „Vilniaus madona", „Magdalė, smuklės merga" autorė.

Bibliotekoje pristatė savo naujausią romaną „Imperatoriaus meilužė", kuris pasakoja apie vienišos, savo tapatumo ieškančios moters patirtis, beviltiškumą, fizinę ir dvasinę motinystę, priverstinę ir pasirinktą tremtį, kaip netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus.

Kalbamės su knygos autore apie gyvenimo pasirinkimus, naująjį romaną ir literatūrą apskritai.

Būdama vaikas svajojote, kuo būsite užaugusi?

Iš tiesų, rašytoja norėjau būti nuo vaikystės. Man jie atrodė labai ypatingi, tarsi ne šios žemės gyventojai,- tokia buvo mano slapta svajonė. Žinoma, buvo ir kitų svajonių: mokytoja, inžinierė.

O kodėl pasirinkote studijuoti etiką ir psichologiją?

Kai mokiausi mokykloje, psichologija atsirado kaip labai naujas ir įdomus dalykas. Lankiau tokias paskaitas ir dėstytojas labai užkrėtė mane, panorau ją studijuoti, tačiau VU reikėjo laikyti matematikos egzaminą, o su ja aš niekada nedraugavau, todėl taip gavosi. O Vilniaus Pedagoginiame Universitete rinkausi etiką, nes ir etika, ir psichologija tuo metu  buvo labai įdomios, o kai baigiau etika buvo įdomiau.

O istorijos nesirinkote studijuoti dėl datų, sausų faktų?

Buvau įstojusi į istoriją, bet taip gavosi, kad pasirinkau savo specialybę ir džiaugiuosi dabar. Nebūdama istorike, aš galiu laisviau elgtis su istoriniais faktais, kažką papildyti. Istorikai išmokomi labai griežtai ir atsakingai žiūrėti į faktus, todėl yra mažai istorikų, kurie rašo grožinę literatūrą. Tai šiuo atveju yra mano privalumas, kad nesu istorikė.

O kaip tapote lietuvių istorinių romanų rašytoja, suradusi kelią į skaitytojų širdis?

Buvo toks tarpas, kai dirbau versle ir atrodė, kad nebegrįšiu prie to. Vieną dieną gavau pasiūlymą iš vienos leidyklos parašyti knygą apie Vilniaus bažnyčias. Kai pradėjau ją rašyti, labai įsitraukiau, o berašant atsirado tokių faktų, kurie patys dėliojosi į siužetą, - taip susidėliojo pirmasis romanas. Iš pradžių dar labai ilgai nedrįsau rodyti tos knygos, bet, kai ją išleido ir atsirado žmonių, kuriems patiko, antroji knyga jau buvo rašoma sąmoningai

Gal galėtumėte savo būsimam skaitytojui pasakyti, apie ką ši, jau ketvirtoji, Jūsų knyga?

Ši knyga yra apie XIX a. pradžią Lietuvoje. Tai buvo ypatingas, įdomus laikotarpis: Napoleono atėjimas, viltys apie laisvę ir vėl grįžimas atgal į Rusijos glėbį, diduomenės laikysena istorinių peripetijų sumaištyje ir, be abejo, apie Sofiją  Tyzenhauzaitę, kuri yra realus asmuo ir apie jos gyvenimą. Vienintelis abejotinas dalykas šioje istorijoje yra knygos pavadinimas, nes niekur neradau nei patvirtinimo, nei paneigimo, kokie buvo Sofijos ir Rusijos imperatorius Aleksandro I, santykiai. Mano, kaip grožinio kūrinio autorės, tokia interpretacija, bet aš nesakau, kad tai buvo tikrai ar tiesa, bet man taip pasirodė.

Ir meilės istorija čia ima pagrindinį vaidmenį? Beje, ji neišgalvota?

Taip. Ir kad Sofija mylėjo, aš esu tikra dėl jos pačios atsiminimų. Yra išleista jos knyga „Reminiscencijos", iš kurios man buvo absoliučiai aišku, kad Sofija puoselėjo šiltus jausmus imperatoriui, bet ar jis atsakė tuo pačiu, nedrįsčiau taip teigti. Taip, jis ja domėjosi, bet Aleksandro gyvenime buvo daug moterų.

Romanas „Imperatoriaus meilužė" suteikia išskirtinę galimybę pasidairyti po XIX a. Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus rūmų salonus ir parkus, susipažinti su to meto dvarų kultūra. Ar visu juos esate aplankiusi? Ką manote dabar apie juos?

Ne, ne visus. Nesu aplankiusi Šuazel dvaro Prancūzijoje, kiek žinau, jo nebėra išlikusio, o visas kitas aprašytas vietoves aš aplankiau, bandžiau išsivaizduoti, kaip jos atrodė prieš 200 metų, pavaikščioti parko takeliais. Ir kad šiandien dvarai atgimsta, tai labai smagu, o paskaičius yra lengviau vaizduotėje atkurti tą gyvenimą.

Kiek laiko, prieš pradėdamas rašyti, nešiojotės istoriją?

Nešiojausi gana ilgai. Pirmiausiai Sofija mane sudomino kaip moteris rašytoja, istorinių romanų autorė. Nežinau, kaip patraukliai pateikti skaitytojai ir galiausiai knyga gavosi, kokia gavosi.

Kiek rašant istorinį romaną yra darbo su istorine medžiaga, pastangos atkurti realybę ir kiek vietos paliekama fantazijai?

Fantazija visada reikalinga, kur trūksta medžiagos, kur trūksta šaltinių. Prie šios knygos buvo dirbant, šaltinių buvo gana daug, nes daug atsiminimų, daug medžiagos. Kita vertus pačios Sofijos gyvenime baltų dėmių buvo taip pat daug: apie vaikystę, apie jos amžių, todėl darbo su istoriniais šaltiniais buvo nemažai. Ši knyga apima maždaug 10 Sofijos gyvenimo metų, todėl reikėjo išsinagrinėti Napoleono karą, skaičiau labai daug medžiagos Aleksandrą, nes norėjosi suprasti, koks jis yra iš tikrųjų, nes man pasirodė, jog jis viešame gyvenime visai kitoks negu iš tikrųjų, - darbo visada daug su šaltiniais, o ko nerandi, tenka fantazuoti.

O vaikystėje, paauglystėje, nebandėte rašyti?

Taip, bandžiau. Iš tiesų rašinėjau visą laiką, bet nerodžiau, nesiųsdavau į žurnalus.

Kokios knygos dabar turėtų laukti mūsų skaitytojai?

Dabar turėtų išeiti tęsinys mano pirmų knygų „Karūna be karaliaus" ir „Vilniaus madonos" - toks nuotykių žanras - parašysiu ir bus viskas. O istorinis laikotarpis, kuris dabar mane labai sužavėjęs - XVI a. pb. – XVII a.pr. –  Vazų valdymo laikotarpis, tai sekanti, istorinė knyga, turėtų būti apie šį laikotarpį.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino ir interviu rengė Dainora Narkūnienė