Rafailas Karpis: „Biblioteka buvo mano pirmoji scena"

Kovo pabaigoje bibliotekoje į diskusiją „Nuo Bitlų iki operos" uteniškius subūrė vienas ryškiausių operos solistų Rafailas Karpis, kuris po renginio sutiko atsakyti į keletą klausimų bibliotekos radijo laidai „Stotelė – biblioteka".

Malonu, kad svečiuojatės Utenos bibliotekoje, beje, ar pirmą kartą pas mus?

Bibliotekoje taip. Muzikos mokykloje esu buvęs.

Ir kiek yra žinoma, biblioteka Jums nesvetima.

Žinoma, biblioteka man labai artima - aš joje augau, biblioteka buvo mano pirmoji scena. Kai buvau vaikas, mano mamos bibliotekoje ( Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteka), kurioje ji dirbo, buvo labai kūrybingas personalas. Bibliotekininkės švenčių proga rengdavo visokius saviveiklinius spektaklius. Viename iš tų spektaklių buvo vaidinama italų šeima ir reikėjo mažo vaiko. Tai man buvo įduotas pistoletas su visais pistonais ir buvo pasakyta, kad tave įsives tetutė, tu pasižiūrėsi į dėdę su barzda, parodysi jam liežuvį, iššausi ir tave išsives,- toks buvo mano, keturmečio, pirmasis vaidmuo ir pirmoji scena A. Mickevičiaus bibliotekoje.

Ar skaitote knygas?

Skaitau. Stengiuosi kuo daugiau. Seku naujienas, kas nežinoma, nauja nusiperku ir stengiuosi skaityti.

Kaip atsirado opera jūsų gyvenime? Kaip susiję su tuo „Bitlai", „Ąžuoliukų" choras?

„Bitlai" – grupė, kurią aš dievinu nuo vaikystės. Besidomėdamas jų istorija, supratau, kad ir aš noriu būti scenos žmogus, noriu šlovės, kokią jie pasiekė, - tai buvo vaikiška svajonė. Vėliau buvo „Ąžuoliuko" muzikos mokykla, kurioje aš dainavau, mokiausi. Kai man trylikos metų prasidėjo balso mutacija, į mokyklą vokalo dėstyti atėjo pedagogas Algirdas Janutas, kurio dėka ir mano sėkmės dėka, nusprendžiau, supratau, jog noriu stoti į Lietuvos Muzikos ir teatro  akademiją. Ten pakliuvau į Virgilijaus Noreikos dainavimo klasę ir mokiausi pas jį nuo pirmo iki šešto kurso. Jau trečiame kurse mane pradėjo kviesti  į Nacionalinį operos ir baleto teatrą ir jame aš dirbu iki šiol.

Ar jau svajonių vaidmuo sudainuotas? Jei ne, koks jis?

Ne daug kam žinomas, bet man labai patrauklus  ir pati opera man yra labai įdomi, tai Sergejaus  Prokofjevo  „Meilė trims apelsinams", kurioje man labai įdomus Triufaldino vaidmuo.

Kaip menininkas esate sau kritiškas? Analizuojate savo klaidas?

Taip. Ir nepasakyčiau, kad yra spektaklių, iš kurių aš išeičiau ir būčiau patenkintas.

Ką manote apie artistų pasirodymus televizijoje, įvairiuose projektuose, kad jis būtų daugiau matomas, populiarus?

Kai turi laiko, kodėl gi ne? Aš manau, kad karjerą gali paveikti teigiamai ir, jei projektas atitinka tavo vidinius ir moralinius kriterijus, manau, kad gali išeiti į naudą. Ir pats esu dalyvavęs ir nesigailiu. Pavyzdžiui,  projektas „Triumfo arka" buvo vienas kokybiškiausių, sunkiai „pagaminamų" ir brangiausių projektų televizijoje ir tokiu projektu mes galime didžiuotis.

Ateina vasara. Jums atostogų metas ar anaiptol?

Ir atostogų, ir ne, nes jau daug darbų yra suplanuota – koncertai tiek liepos, tiek rugpjūčio mėnesiams. Gal daugiau turėsiu atostogų operos ir baleto teatre, bet koncertų bus, kurie dažniausiai persikelia į pajūrį. Jau esu numatęs koncertą liepos 6 d. Klaipėdoje.

O kuris mieliausias gyvenimo vaidmuo?

Man labai patinka tėčio vaidmuo, nes dabar mano vaikai yra tokio amžiaus, kad aš norėčiau apkabinti ir niekada nepaleisti. Man atrodo, kad tėčiui turėti dvi ar daugiau dukteris nėra nieko nuostabesnio – tas švelnumas, nuoširdumas keri. Man patinka šeimos galvos vaidmuo  - aš toks susireikšminęs būnu – man smagu , kai namie šilta, gera, jauku – namai yra stiprybė, kuri leidžia savimi pasitikėti ir kurti scenoje.

Ką dar be muzikos mėgstate?

Mėgstu pabūti gamtoje su draugais, paskaityti, jei yra laiko, mėgstu istorinius filmus, dokumentiką. Man įdomi įvairių šalių istorija.

Ačiū už pokalbį.

Interviu parengė Dainora Narkūnienė