„Giminės žinojo apie tą meilę“

„Užsikabinau už Žemaitės laiškų. Tokių meilės laiškų jauna panelė neparašytų, kokius rašė 65 –erių būdama Julija. Ateina laikas, kai imi suprasti, kad ne vien kūnas lemia žmonių bičiulystę – yra mūsų sielos, kurios nesensta", - pristato naujausią savo knygą „Žemaitės paslaptis" ir jos atsiradimo priežastį rašytojų paveldo tyrinėtoja, eseistė, poetė Aldona Ruseckaitė.

Romane pateikiami lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės – Žymantienės - Žemaitės (1845-1921) biografiniai fragmentai, paremti dokumentine medžiaga. „Laiškai jau yra seniai paskelbti ir jokio čia aš ažiotažo nedarau. Kai Žemaitė buvo gyva, giminės žinojo apie tą meilę", - sako A. Ruseckaitė atskleidusi visai kitokią Žemaitės pusę. Rašytojos gyvenimas buvo ilgas ir spalvingas. O tyrinėtoja laiškas po laiško, nuotrauka po nuotraukos, žingsnis po žingsnio seka gyvenimus tų, kurie kūrė, gyveno ir mylėjo prieš gerą šimtmetį. „Tai buvusi drąsi, gyvybinga, užsispyrusi ir bet kokiose gyvenimo situacijose, sugebėjusi išlikti savimi moteris, pranokusi savo laiką, – įsitikinusi rašytoja. - Atvėriau labai vėlyvą, labai gražią, bet skausmingą ir dramatišką meilės istoriją". Pasiremdama jos laiškais, eseistė sukūrė dramatišką, skausmingą, bet ir šviesią, labai patrauklią istoriją. Romane atskleidžiami Žemaitės būdo bruožai, jos pažiūros į žmogų, tautą, istorinius įvykius, atveriamas iki šiol mažai žinomas Žemaitės gyvenimas Amerikoje. Žemaitės laiškų Petrauskui nėra išlikę – ji juos sudegino, o Konstantinas niekam jų nerodė, nesigyrė, bet ir nesudegino. Anot autorės, laiškai dar labai svarbūs tuo, kad juose Žemaitė daug pasakoja apie to meto Vilniaus gyvenimą: ką veikė, kur buvo nuėjusi, kokią paskaitą klausė, koks išėjo laikraštis – tarsi išsami enciklopedija.

Autorė, pasiremdama meilės laiškais, sukūrė paskutinio dešimtmečio (1911-1921) Žemaitės gyvenimo vaizdą, naujai pristatydama jos asmenybės spalvas.

Dainora Narkūnienė