„Aktorius tarsi instrumentas“

Rugsėjo 6 d. bibliotekoje vyko eilėraščio, dainos ir džiazo valanda „Ir nusinešė saulę miškai..." pagal poeto Pauliaus Širvio kūrybą. Programą atliko aktoriai Dalia Jankauskaitė ir Pijus Ganusauskas, džiazo muzikantas Vytautas Labutis. O vakarui pasibaigus aktorę, skaitovę,  pirmąją 2008 m. L.Noreikos vardo prizo laureatę Dalią Rasą Jankauskaitę pavyko ir pakalbinti.

Kaip aktorius jaučiasi po spektaklio, pasirodymo? Ir kaip jaučiatės Jūs?

Šiandien buvo premjera ir jausmas būna dvejopas: vienas, kad viskas praėjo, nesuklupom, o antras – kad dabar būtų viskas geriau, tarsi buvo apšilimas, įėjimas į tą lauką. Aktorius tarsi instrumentas, atrodo, apšilo visi padargai ir dabar jau duosiu..., bet viskas baigėsi. Mes ne pirmą kartą šioje bibliotekoje. Man brangi ši vieta, nes pirmą kartą buvau čia su a.a. G. Marcinkevičiene, pristatinėjom Just. Marcinkevičiaus eilių tekstais išleistą kompaktinę plokštelę. O šiandien paminėjome P. Širvio gimtadienį, labai šaunu, kad biblioteka surengė vakarą būtent šią dieną, kai jo gimtadienis. Publika buvo suinteresuota, atėjo būtent tie, kurie norėjo, kurie žino, kas yra P. Širvys. Be abejo, galima apgailestauti, kad mažai jaunimo, bet tai jau tampa standartiška. Žinoma, įtaką turi tėvai ir mokytojai, kurie galėtų įvesti į tą slėpiningą pasaulį, kuris kartais net už dyką suteikiamas. Džiaugiuosi, kad Utena turi auditoriją. Daug dabar Lietuvoje restauruotų bibliotekų, bet ne į visas susirenka.

Jau labai tradicinis klausimas, bet kas paskatino gyvenimą susieti su aktoryste?

Turbūt kažkas genuose, nes paskatų nebuvo jokių. Mano vaikystė nuo 4 – 15 metų prabėgo Sibire. Niekada nebuvau mačiusi jokio teatro, bet mačiau labai spalvingą gyvenimą. Tas jausmas, kai tavęs klauso, matyt, buvo įgimtas, nes šeimoje nebuvo jokių meno žmonių. Atsimenu, kai buvau pirmoje klasėje, atėjo mokytoja ir sako: „kas pasveikins dešimtokus?", o aš keliu ranką ir rėkiu: „aš aš", ir vėliau buvau visokia laureatė. Dar prisimenu, kai buvau kokių aštuonerių metų, mūsų kaimynė, dirbusi valytoja kultūros namuose, nusivedė mane į cirką. Ir mane taip pakerėjo ten viskas, kad aš nubėgau į užkulisius, sutikau kažkokį direktorių ir sakau jam, kad aš labai noriu į cirką, pradėjau rodyti jam tiltelį, špagatą, tokia kukulis maža būdama, kad jis pasiėmė mane už rankos, nusivedė pas mano motiną ir sako: „ši mergaitė apdovanota, Jūs man ją atiduokite į Krasnojarską, aš ją įtaisysiu į cirko mokyklą". Manęs, žinoma, neleido, tai aš raudojau, ūbavau, kaip dabar atsimenu. O cirkas man dabar kažkas tokio. Aš visą laiką žinojau, kad aš būsiu aktorė, nors nebuvau mačiusi jokio spektaklio. Ir kai grįžom į Lietuvą, aš buvau jau septintoje klasėje, ir jau žinojau, kad po dešimties klasių aš stosiu į institutą, bet viskas sudužo, nes aš nemokėjau nei rašyti, nei skaityti lietuviškai, bet vis dėlto įstojau. Matyt, gyvenime reikia tik labai didelio noro, nes niekada nebuvau nei graži, nei aukšta, bet gal rinkdavo asmenybes.

O kuris gyvenimo duotas vaidmuo Jums mieliausias?

Labiausiai save aš vis dėlto išreiškiu scenoje ir ypač, kai aš kažką darau su poezija. Turiu puikią šeimą, vyras -  mano pirmoji meilė, turiu du vaikus, keturis anūkus, bet pati savimi būnu, kai esu scenoje. Nemoku nei megzti, virti šitą pramokau, bet tai man neteikia džiaugsmo, mano net drabužiai tik sceniniai, aš neturiu jokio padoraus rūbo. Aš gyvenu su Širviu, Cvetajeva.  Aš myliu savo šeimą, anūkus, mėginu būti jiems įdomi ir reikalinga.

Jau seniai su literatūriniais vakarais keliaujate po Lietuvą. Kokias programas siūlote savo klausytojui?

Paskutinė premjera P. Širvys „Nusinešė saulę miškai" su V. Labučiu ir P. Ganusausku. Rudenį mes su A. Kulikausku sukūrėm programą, skirtą M. Martinaičio 80 – mečiui, daug esu skirusi Just. Marcinkevičiaus kūrybai, taip pat M. Cvetajeva ir S. Nėris mano. Labai svarbi programa pagal R. Granausko ir J. Strielkūno kūrybą, kurią pavadinom „Su peteliške ant lūpų", A. Kulikauskas sukūrė dainas Strielkūno tekstais. Dar labai miela programa su V. Labučiu džiazo improvizacijos pagal Radauską „Gėlė pasakė vėjui", tą programą pristatinėjom ir už Atlanto.

Jūs esate šių improvizacijų režisierė, idėjų autorė?

Taip. Aš sugalvoju programą, sukuriu scenarijų ir tada renkuosi kompaniją, tariuosi, bet pagrindinis scenarijus būna mano. Daug dirbame, repetuojame,  derinamės.

Kaip vertinate lietuvišką kiną, kurio pastaruoju metu vis daugėja?

Aš turbūt labai senamadiška, bet nei V. Žalakevičiaus, nei A. Žebriūno, nei M. Giedrio, nei R. Vabalo lygio tikrai nėra. Mane suintrigavo filmas „Meistras ir Tatjana" ir režisierė G. Žickytė, kuri apie V. Luckų padarė tokį filmą. Aš kartais nueinu į filmus, bet nuliūstu, pasigendu asmenybių savitumo, bet turiu atsiprašyti, kad aš ne viską žiūriu, neturiu tiek laiko ir kantrybės.

Pati sakėte, jog sergate poezija, o ką dar skaitote šalia poezijos?

Gerą literatūrą, o jos vis mažėja. Labai gaila, kad negaliu skaityti tekstų originalų kalba. Niekas nepatraukė mano dėmesio labiau už F. Dostojevskį, A. Čechovą. Neseniai skaičiau L. Ulickają, kuri paliko man įspūdį. O mano kumyras – I. Bergmano proza – esu labai didelė jo fanė. Patinka norvegė H. Wassmo. O iš mūsų lietuvių, nors ir labai seku, drįstu pareikšti niekas dar neperspjovė R. Granausko, J. Apučio. Literatūra turi suvirpinti, turi galvoti: „ o aš taip galvojau". Man rodos, A. Puškinas yra išskyręs vertinimo lygius: viena kai „o aš taip galvojau" arba „tu matai, o aš taip nesugalvojau...".

Kalbino Dainora Narkūnienė

(Nuotraukos Manto Golubevo)