Pranas Treinys: „Ligi šių dienų kliedžiu teatru“

Garbaus amžiaus sulaukęs, bet labai aktyvus, linksmas, nuoširdus ir energingas  rašytojas, aktorius bei ilgametis buvusio Lietuvos akademinio dramos teatro  direktorius Pranas Treinys nesėdi rankų sudėjęs. Balandžio  26 d. bibliotekoje pristatė jau dvidešimtą savo knygą  „Duogo užrašai".

Tai  teatrinis romanas, kuriame gvildenamos šiuolaikinio teatro gyvenimo problemos, kuriami ryškūs aktorių personažai, dramatiškose situacijose atsiskleidžia įtempti režisierių bei aktorių konfliktai.  Kaip gimė ši knyga, ką rašytojui reiškia kolegų įvertinimai bei kokie ateities planai ir kalbamės su pačiu autoriumi.

-     Jau daug metų gyvenate sostinėje.  Kiek dar jumyse Utenos?

Aš be Utenos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Šiandien atsiradau Utenoje ir mana širdela kaip avelas uodega dreba. Nuo čia viskas prasidėjo. Aš čia pirmą kartą pamačiau profesinį teatrą – P.  Vaičiūno „Nuodėmingą angelą". Kaip dabar atsimenu... naktį eina spektaklis, tamsu, apšvietimas  ir vidury spektaklio užgeso elektra, nes užskrido tarybiniai lėktuvai – padarė didelį įspūdį. Pirmą savo eilėraštį, tokiai publikai kaip Utenos, Šiaulių namuose gegužės pirmąją  skaičiau, kurį išmokė mano mokytojas Beržinis.  Aš pirmą kartą Utenoj pamačiau S. Nerį, kurią kaip vaikas neakivaizdžiai buvau įsimylėjęs, nes mokytoja Makaraitė mane išmokė „Dvi dešimt sū". 1940 – aisiais metais buvo labai šalta žiema ir, kaip dabar matau, stovi ta pati gėlių pardavėja, sušalusi, su kepuryte, o už jos stovi galingas vyras – Venclova – pristatytojas. Va, kokie mane užplūsta prisiminimai –  Utenoj mano pradžia. Ir su tuo pačiu eilėraščiu -  „Dvi dešimt sū" - nuvažiavęs studijuoti lituanistikos, įstoju į Vilniaus teatrą, nes daugiau nieko nemoku. O man taip įsidrebėjo koja besakant eilėraštį, kaip tai sušalusiai mergaitei, kad nukritau, bet įstojau - matyt,  sujaudinau savo drebakinkliu -  artistas turi jaudintis pats, kad kitą sujaudintų. Be Utenos - aš be pradžios.

-     Ar dažnai norisi sugrįžti?

Sugrįžimas man visada didelė šventė, o šiandien ypatingai. Sugrįžimas į Uteną - man tarsi sugrįžimas į paauglystę, kur mano pradžia, kur daug kas užsifiksuoja, susisumuoja. O kas iš manęs gavosi? Mano knyga „Duogo užrašai" – paskutinis žioplys pagal mūsų tarmę, kur jausmas bėga prieky proto - tai artisto savybė.

-     Kas inspiravo parašyti šią knygą?

Aš norėjau įžengti į šiuolaikinius laikus. Kai aš išėjau iš teatro, atleido 35 mano bendražygius - mane labai sukrėtė. Artistui netekti darbo, tai netekti visko - saviraiškos. Tai  mane ir stumtelėjo imtis šios knygos.

-     Kaip sutikta ši Jūsų knyga teatralų, meno žmonių?

Vilniuje sutiko labai gražiai. O tie, kuriuos liečia, pergyveno tą  laikotarpį, perskaitę  man skambina ir sako „gerai". O geras žodis kaip medus. Dabar  teatro aš jau nebeturiu, tai pats tą teatrą darau – rašau.

-    Kas daugiau esate teatro ar literatūros žmogus? Ar stipriai konkuruoja (-avo) šie menai jūsų gyvenime?

Iš prigimties aš esu duogas – artistas. Ir sunku , ir lengva atsakyti į šį klausimą. Buvau nedidukas berniukas, o atėjau į „susitupėjusį" kolektyvą, kur yra herojai, išvaizdos, ūgiai. Aš pradėjau nuo zuikio puikio vaidinti, o visi nori būti Hamletais. Aš visada jaučiau badą. Mane režisierius J. Rudzinskas pradėjo kalbinti tapti direktoriumi. Aš ilgai spardžiausi, nes norėjau būti tik artistas, kas man ta administracija, bet vertė vertė ir privertė, tačiau visą laiką sirgau noru būti artistu. Vėliau šiaip ne taip įėjau į teatrą, vaidinau ir „Siuvėjų dienos Silmačiuose" Gizeliu, bet vis valgai ir vis maža – vis norisi to Hamleto. Ir kada tu neturi, pats pradedi „tverti" tą teatrą, per literatūrą kurti savo personažus – ligi šių dienų kliedžiu teatru.

-     Ar turite ateinančios knygos eskizą?

Labai pavojinga čia kalbėti... aš sekmadienį palaidojau savo draugę, kuri taip pat 1928 m. gimimo ir sakiau jai eilėraštį: (Lidija Veličkaitė)

„Jaunystėj žydime,

Jaunystėj vystame.

Prie saulės židinio

Tik mirksnį švystelim.

Pečiais ir sąžine

Griūtis atlaikome.

Ir viskas amžina,

Ir viskas laikina!"

Prieš kalną ritamės,

Nuplaunam puvenas.

Didžiausias įtampas

Atlaikę griūvame.

Šviesūs kaip mažinas

Išvystam klaikumą

Ir viskas amžina

Ir viskas laikina.

Be skausmo negimė

Daina dar niekieno

Ja degama -

Sudegę liekame"

Tai jei nesudegsiu, tai gal... bet nebe taip čia jau ir svarbu.

Ačiū už pokalbį

Dainora Narkūnienė