Jonas Rudokas: „Surizikavau jums atvežti ir savo aštuntąją knygą“

„Iš Utenos išsikrausčiau lygiai prieš 60 metų, tačiau ryšiai čia niekada nebuvo nutrūkę. Miestas labai pasikeitęs, žmonės kiti, bet tebėra tokie simboliai, kurie laiko mano atmintį apie Uteną: raudonų plytų gimnazija, senasis paštas, Kaukazo kalnas, malūnas prie ežero.

Šiandien man malonu prieš jus stovėti. Surizikavau jums atvežti ir savo aštuntąją knygą", - tokiais žodžiais savo naują knygą „Tas kelias į Vilnių..." pristatė ir pats prisistatė istorikas, socialinių mokslų daktaras, kraštietis Jonas Rudokas.

Atvežęs savo knygą į Uteną, autorius dalinosi ir prisiminimais apie vaikystę Vaikutėnų kaime (Utenos raj.), tėvų mokytojų įdiegtą meilę knygai, pirmąją perskaitytą istoriją apie kunigaikštį Gediminą, kuri vėliau paskatino dėmėtis tautos istorija. „Jau penkerių metų aš daug žinojau apie Vilnių, - prisimena ir patvirtina istorikas,- iš tikrųjų Vilniaus klausimas labai rimtas, bet jis buvo sprendžiamas nelabai gražiai. Mūsų tautai ilgai reikėjo kovoti būti šeimininke savo sostinės. Nėra kito tokio atvejo, kad kaimyninė valstybė kovotų dėl kitos tautos sostinės".

Paklaustas, kodėl ėmėsi šios temos ir jai paskyrė tiek daug pastangų ir laiko, autorius su pasididžiavimu atsako, kad „Vilniaus tema – viena iš gražiausių mūsų istorijos puslapių. Visi turėtų su ja susipažinti. Visų pirma tai man pačiam buvo įdomiausia tą temą nagrinėti, kodėl dėl Vilniaus turėjom tiek bėdų. Istorikui svarbu aprašyti įvykius, bet dar svarbiau išaiškinti priežastis, šaknis. Daugiausia vietos skirta tarpukariui, kadangi sprendėsi klausimas, kam tas Vilnius priklausys. Šis klausimas tarpukario Lietuvoj buvo ypatingas – tai tautinė idėja, kuri suvienijo visą tautą ir netgi įtraukė žydus, kurie taip pat buvo pasiruošę „guldyti galvas" ir mūsų kovą palaikė morališkai".

Kodėl turim bėdų su lenkais ir apskritai dėl Vilniaus dar šiandien? J. Rudokas dar kartą mums akcentavo, jog „kaltos" istorinės sąlygos – mūsų bajorai išdavė savo tautą - nuėjo pas svetimus: atidavė savo talentus, turtus lenkams po I ir II karo. Kita priežastis – mūsų tautinio charakterio skirtumai. Pasak istoriko, „mes pernelyg nuolaidūs, „minkšto" būdo. Filosofas S. Šalkauskis tokį reiškinį pavadino serlvilizmu – tarno sindromas, pataikavimas visiems, kas tik truputį stipresnis. Tuoj lenkų kalba bus lygiagreti lietuvių kalbai".

Vakaro metu buvo atsakyta į daug ir įvairių klausimų, tačiau autorius išgirdo ir gražių padėkų už nuopelnus istorijai, pastangas išleisti tokią vertingą knygą ateities kartoms. Gėles dovanojo ne tik bičiuliai, svečiai, giminės, bet ir gimnazistai bei jų mokytojai.

Parengė Dainora Narkūnienė