Nebanalus vakaras su Andriumi Kaniava

Andriaus Kaniavos kūrybos vakaras

„Aš ilgai svarsčiau ir nusprendžiau, kad labai nemėgstu banalybių",- savitai pradėjo vakarą ilgametis „Keistuolių teatro" aktorius, režisierius, kompozitorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.

Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje svečiavęsis menininkas dainavo, svarstė, dalinosi mintimis apie kūrybą, prisiminimais apie vaikystę, teatrą.Tai ar pavyko tą vakar pačiam ir mums pabėgti nuo banalybės? Kada kasdieniai, paprasti, įprasti dalykai vis tik išstumia banalybę?

Taip, A.Kaniavos banaliu ir lėkštu nepavadinsi, nors, anot jo: „paprašytas galiu sukurti ir labai banalų tekstą",- juokavo dainų autorius kalbėdamas apie savo kūrybą. Banalybės dūmą išsklaidė netrafaretiški jo dainų tekstai, muzika, entuziastingas atlikimas, požiūris į gyvenimą, darbą, meną, kūrybą: „tarp manęs ir mano dainų jokios meilės nėra – tiesiog egzistuoja draugystė – labai paprasta, miela, nesavanaudiška, paremta tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba. O žinot, vienos dainos – tai kaip jaunystės, draugystės, vaikystės, mokyklos, studijų draugų veidai: jie šiai dienai tokie neryškūs, kontūrai išsitrynę, lengvai pablukę. Dar kitos dainos yra kaip draugai, kuriuos matai kiekvieną dieną, bet užtenka nuo jų trumpam atitrūkti ir jauti, kad jų labai trūksta."

Pasak Andriaus Kaniavos, jeigu jūs buvot vaikas 7 – 8 - ame dešimtmetyje, „labai keista, kad išgyvenot ligi šių dienų: nes niekas mūsų nevežiodavo vaikų kėdutėse, visi gerdavome ne iš butelio, o iš kolonėlės už kampo, o juokingiausia būtų buvę važinėtis dviračiais užsidėjus šalmus, jei sirgdavome, tai vaistai būdavo be įslaptintų dangtelių. Mes neturėjom daugelio dalykų: 146 televizijos kanalų, kompiuterių, kompaktinių diskų. Jei išeidavome į gatvę, mūsų niekas nerasdavo, nes nebuvo mobiliųjų telefonų, bet jei reikėdavo draugų, kriokdavome po langais ir juos, kaip bebūtų keista, prisišaukdavome. Vakarais mamos griausmingais balsais choru visus kviesdavo valgyt – ot, tokia buvo mūsų gatvė." Aktoriui pavyko šiomis asociacijomis, žodžio ir muzikos duetu ir kiekvieną iš mūsų grąžinti į vaikystę.

Nuoširdumas, ekspresija, meistriškumas, menininko povyza dirgino mūsų pojūčius, nes, anot paties Andriaus Kaniavos: „ką darau, ką groju – tai yra mano." Todėl toks vakaras negalėjo būti banalus.

Parengė Dainora Narkūnienė