Reginos Slavinskaitės - Kirkienės paveikslų paroda

Rugsėjo 4 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos paveikslų galerijoje  pristatyta Saldutiškio bibliotekos darbuotojos  Reginos Slavinskaitės  - Kirkienės pastele pieštų paveikslų paroda.

Parodoje – darbai, sukurti 2009 – 2011 metais. Ši paroda jau buvo eksponuota daugelyje bibliotekų, pristatyta Saldutiškio miestelio gyventojams.

Regina, prstatydama savo darbus, sakė:  

„Tema ir siužetas impulsyviai išsirutuliavo 2009 metais žiemą,  slidėmis čiuožiant laukais,  kai šerkšnas ir saulė išbarstė spindesį : medžiuose, krūmuose, žolėse.  Žiemos baltume raudoniu spindėjo  erškėtrožės,   sniegenos lukšteno uogas ir bėrė į žemę, aplink tyla... lyg pasiklydęs  pasaulis - nei žmogaus, nei triukšmo,  tik spindesys, raudonis ir sniegenos.

Vaizdas,  kuris išliko ir vis pasikartodavo pasąmonėje,  buvo perkeltas impulsyviai per pora mėnesių į popieriaus lakštus pastelėmis. Taip gimė apie dvylika  paveikslų , kurie sudarė parodos tematiką ir ,,stuburą''.
Tuo laiku buvau įnykusi į pastelę, kuri priskiriama prie tapybinės technikos, naudojau pastelės kreideles, tad teko pasitelkti pirštų pagalbą ir spontaniškumą, kadangi negalima naudoti pieštuko, pasižymint piešinio kontūrus, nes jie  persišvies per pastelę. Iš karto, be taisymų, vaizdas perkeliamas iš atminties ant popieriaus,  bent vienas netikslumas ir darbą tenka išmesti, nes pastelė jautri taisymams. Paveikslai,  tapyti šia technika,  yra mechaniškai jautrūs aplinkai: bijo dulkių, kilnojimo, jų restauruoti neįmanoma, tačiau jie  turi didelį pliusą - skirtingai,  nei aliejiniai  dažai,  nėra jautrūs apšvietimui (saulei). Norėdama išgauti pastelės ryškumą,  ją tepiau daugeliu  sluoksnių, atskirus sluoksnius tvirtinau laku. Paskutinis sluoksnis birus,  todėl reljefiškumui išskirti panaudojau ploną teptuką ir akvarelę, tad smulkūs potėpiai (balta ir juoda) yra akvarelė.  Ši paroda,  apvažiavusi beveik visą Utenos kraštą per beveik du metus ir ,,nusėdusi'' Utenos viešosios bibliotekos galerijoje atlaikė ir kratymus ir  dulkes, todėl manau , kad mano sumanyta technika pasitvirtino ir nėra jau tokia jautri.

Norėdama paveikslams suteikti ne tik vizualumo, bet ir šiek tiek žodinio paaiškinimo, sukūriau kiekvienam po haiku. Manau,  jie nėra tobuli, nesu literatė , o tik mėgėja, tai tik lietuviškas haiku, nes mes juk nesame Japonai,  kur ryškus gamtos sezoniškumas - pas mus ir pavasarį kartais pusto, vasara dažnai savo oru primena rudenį, o žiemą kartais pražysta žibutės..."